Pamažėl aplinkui apsižvalgė, ilgesnį laiką sustojo akimis ties savo lova, staleliu, nedideliu kampe knygynėliu, kurį ilgus metus pirkiojo ir krovė, ir visa kam pajuto tokią apatiją, tokį visu kuo nepasitenkinimą, jog visas gyvenimas su įvairiais jo malonumais ir linksmybėmis pasirodė jam pilkas, tamsus, nuobodus ir iš bjaurumo neišbrendamas. Tą minutę pamiršo, kad žmogaus nuotaika ir mintys dažnai pridera nuo tokio ar kitokio jo paties naryno darbuotės, kad kaip nesti šviesos be tamsos, taip linksmybės be nuliūdimo; pamiršo, kad gyvenimas, kad ir labai nenusitikęs ir pilkas būtų, vis dėlto yra gyvenimas ir geresnis už gryną nebūtį, kuri anksčiau ar vėliau ateis ir pati. O žmogus toks padaras, jog prie viso ko pripranta, prisitaikina ir susigyvena su savo bėdomis, ligomis, ir ateity dar daug kartų prasiskiria jo pilkos padangės debesys ir parodo skaisčią saulę. Pamiršo, kad tik skausmais ir kančia nusivalo žmogaus dvasia ir kad kaip kiekvienas augalas turi savo kirmėlę, taip kiekvienas žmogus - bėdą, - pamiršo ir, pridėjęs prie smilkinio brauningą, paspaudė, padreskėjo, smilgtelėjo galvoje, apipurkštė dūmais, įlinko asla, ir Daugėla, skaudžiai užgavęs galvą, pavirto ir papluko šiltojo kraujo srovėje. Pasispirdamas sunkiai paklusniomis kojomis, verpetų sukamas galva žemyn, greit greit nugrimzdo į galą. Rytoj Gubernijos žinių kronikos skyriuje buvo trumpa žinutė. Vakar Tverės gatvėje, Morozovo namuose, nusišovė vaistininko pagalbininkas Antanas Daugėla. Velionis jokio raštelio nepaliko. Spėjama, kad nenusisekusi meilė. Lavonas nugabentas į policijos nuovadą. Senas kunigas Urbonas, buvęs didelės turtingos parapijos klebonas, po dviejų sunkios ir nuobodžios kelionės dienų pasiekė galop savo paskutinę vietelę, miestelį, į kurį paskyrė jį vyskupas altarista, prie senos, visai aptriušusios medinės bažnytėlės. Miestelis, į kurį atvažiavo senas klebonas, buvo maža pasakyti prastas. Dvi bažnyčios: viena didelė, nauja, graži, raudonų plytų, gotiško stiliaus, antroji sena, medinė, mažutė, aplūžusi, aptriušusi, įdubusiu stogu, pažaliavusiais, seniai mazgotais langais ir pakrypusiu kryžiumi. Prie bažnytėlės nei varpinės, nei klebonijos. Miestelio viduryje didelis, niekuomet neišdžiūstąs, dvokiąs klanas, prūdu vadinamas; aplinkui keli sugargažėję, ožkų apgraužti žilvičiai. Į purvyną žiūri mėlynas dangus, trys keturios krautuvėlės ir keli prastučiai namukai. Nuo bažnytkiemio į lauką tįso platus, visuomet purvinas vieškelis, iš abiejų pusių valstiečių pirkių nustatytas. Namai be kaminų, be langinių. Nei sodų, nei darželių. Laukai dirbami Vytauto laikų įrankiais; rugiai pusiau su smilgomis ir raugėmis, vasarojus svėrių priaugęs. Žmonės negražūs, nešvarūs, paniurę, brastvomis' apsikabinėję, apsileidę. Vyrai ir vaikinai daugumas vyžoti, apsivilkę storais, seniai nevelėtais pakuliniais marškiniais, susijuosę virvagaliais; moterys ir merginos, trumpais sijonėliais, juodomis, purvais apskretusiomis kojomis. Maži vaikai visi murzoti, pilvoti, išbalusiais nesveikais veidais. Matyt, be tikėjimo pareigų atlikimo ir fizinių instinktų, niekas daugiau jiems šiame pasaulyje nežinoma ir nerūpi. Keistas nesuprantamas disonansas tarp šios vargų ir tamsumo jūros atrodė nauja brangi bažnyčia. Aišku buvo, kad ji, tokia daili ir didelė, pakliuvo čion kažin kaip, kažkokiu fatališku žmonių nesusipratimu, padariusi jiems didelę nuoskaudą, iščiulpusi jų visas sultis, palikusi jiems tik skurdą - bent šimtmečiui. Žiūrėdamas į ją, jauti, kad ji pati gėdinasi savo puikybės, gėdinasi žmonių tamsumo, jų neturto ir, rodos, - turėtų kojas, tuoj pabėgtų iš to miestelio. Prie gražios didelės bažnyčios prisiglaudė ir graži šypsančiais langais, baltomis sienomis ir viliojančiu prieangiu klebonija. Kai bažnyčia tartum gėdinos savo puikybės, šviesi klebonija, apsišarvavusi jos šventa galinga globa, žiūrėjo drąsiai, be gėdos į purviną miestelį, į nuskurusius žmones, į jų tamsius, dūmais surūkusius, purvais apskretusius gyvenimukus ir šypsojos. Žiūrėjo, šypsojos ir tartum drauge su savo šeimininku, drūtu, riebiu, viskuo patenkintu klebonu, kaleno iš tolo dantis. Bet kiek nuskuręs ir liūdnas buvo miestelio ir jo gyventojų vaizdas, tiek linksma ir viliojanti apylinkė; ypač tuoj už miestelio - didelis platus ežeras ir anapus ežero aukšti kalnai, nedidelio upelio juosiami. Kalnai tai arba dideli pliki smėlynai, arba eglynai, pušynai, kur ne kur lapotas miškas. Ir ežeras, ir kalnai, ir smėlynai, ir miškas taip gražiai tarp savęs derėjo, jog malonu buvo iš tolo žiūrėti. O žmonės tartum, be dvokiančio klano, smulkių krautuvėlių, purvino vieškelio ir gražios bažnyčios su klebonija, daugiau nieko ir nematė. Net ir krautuvininkai šiame kampelyje nebuvo panašūs į žmones, tik veikiau į kokius nuskurusius valkatas. Rodos, apsigyveno jie čia tik trumpam laikui ir priversti. Gyvena jie, kas diena smilksta ir laukia. Štai ateisią geresni laikai, įvyksią didelių permainų, ir jie, palikę savo nešvarius tamsius namus, visi persikelsią ten, už ežero, į žaliuojančias girias ir baltuojančius smėlynus ir ten pagyvensią linksmai ir laisvai, kaip jų protėvių protėviai gyvenę. Privažiavęs bažnytėlę, išlipo kunigas iš ratų ir, patampęs, pamankštinęs savo senus kaulus, įėjo pro vartelius į šventorių. Bet ir čia, kaip ir miestelyje, buvo nejauku ir liūdna buvusiam klebonui. Ir čia, jam rodės, priversti augą medžiai, priversti žydį žolynai, vos šventoriaus tvorą peraugusieji ir į purviną miestelį žvelgiantieji jovarai, - tarytum nusiminę, susimąstę, lyg įsitikinę nieko pasaulyje nesant, dėl ko vertėtų gyventi, augti ir plėtotis: vien džiūti ir smilkti, gyvenimu apsivylus, visam kam apatijos pilniems. Tik vieni seni pakrypę kryžiai ir samanomis apaugę akmeniniai paminklai tartum tylėjo, brangindami amžiną tylą ir ramybę. Čia guli palaidotas. Išskaitė altarista viename aptrupėjusiame paminkle; o kas palaidotas, laikas ir audros seniai jau ištrynė, ir nebėr jau kam parašo beatnaujinti ir velionį atminti. Ir mano tokia laimė, ir mano, - prašnibždėjo altarista ir, linksėdamas galva, nuėjo toliau. Kol jo tarnas, buvęs zakristijonas, drauge su vežėju nešiojo ir kraustė daiktus į prastą, iš anksto nusamdytą trobelę, buvęs klebonas vaikštinėjo po kapines, atsimindamas, kaip jis seniai, labai seniai, dar septintosios klasės gimnazistas, klaidžiodamas po Lietuvą, rinkdamas žmonių pasakas ir dainas, atklydo į šitą miesčiuką ir kaip šis tada jam nepatiko. Nepatiko ne tik miesčiukas su ta pačia, tada dar neaptriušusia bažnytėle, bet ir patys žmonės. Ir kad kas tuomet būtų jam pasakęs, jog paskutines savo gyvenimo dienas, žilą senatvę, gausiąs pabaigti čia, šitoj užuočioj, visų pamirštas, neteisingai nuteistas ir didžiai nuskaustas, ir kad čia, šitame šventoriuje, paguldysiąs jis savo senus kaulus, - tik nusijuokęs būtų gimnazistas, neįtikėjęs. Bet mat keičias laikai, kinta ir žmogaus laimė. Nei melstis, nei verkti, nei kam skųstis savo laime nesinorėjo buvusiam klebonui. Ir kam gi pasiskųs, kam gi atidarys savo širdį, kad žmogus, kurį jis taip mylėjo, kuriuo tik gyveno, kuriam įdavė visus savo turtus ir ant kurio rankų tikėjosi sumerksiąs akis, galop taip jį skaudžiai įžeidė, visoje diecezijoje išjuokė, apvogė ir su jo paties vargonininku, jam nesant namie, išbėgo į Ameriką. Priėjęs prie kažin kieno, matyt, kadaise gražiai prižiūrėto kapo, susimąstė kunigas, kaip jis, gavęs kleboniją, pasiėmė prie savęs iš Krokuvos miesto prieglaudos savo dukterytę, Uršytę, kaip jis ją mylėjo, ugdė, mokė ir visomis galiomis stengėsi padaryti taip, kad ir Uršytė jį pamiltų kaip dukrelė tėvelį ir kad paskui senatvėje ji pati sumerktų jam akis. Nes ar yra žmogaus gyvenime kas baisiau, kaip iki senatvės pasilikti vienui vienam ir mirti tarp svetimų žmonių, ant svetimų rankų. Atsiminė, ir kaip jis šiemet pavasarį, parvažiavęs iš Kauno po rekolekcijų namo, neberado nei Uršytės, nei vargonininko, nei pinigų. Kas buvo likę nuo Uršytės, tą išvogė tarnai ir tie patys parapijonys. Atsiminė, kaip jis rytojaus dieną be vargonų sumą laikė, kaip po sumos klebonijos kieme susirinkę žmonės pareikalavo parodyti, - ar visi bažnyčios pinigai... Pareikalavo sąskaitų. Atsiminė pašaipas, kurie jo nemylėjo už jo būdo paslaptingumą. Galop policijos įsikišimą ir vyskupo įsakymą. Uršyt, ką tu man padarei, ką tu man padarei, staiga nebeišturėjęs pravirko buvęs klebonas ir atsiklaupė prie grotelių. Ir kam aš jai šiemet pavasarį, kada pastebėjau jųdviejų su vargonininku susibičiuliavimą, nepasakiau teisybės, kas ji tokia man; ko dar aš laukiau, kam aš nepasakiau, kas jai ir kas man buvo. Jokūbo vienuolyno vienuolė, amžinatilsį Dominyka, apie kurią aš jai tiek daug pasakodavau. Tariaus, dar anksti, dar jauna, dar suskubsiąs. O, kad ji būtų žinojusi, kas aš toks jai, kad aš jai šiemet būčiau atskleidęs paslaptį ir viską pasakęs, tai argi būtų ji taip skaudžiai įžeidusi savo žilą tėvelį. Matyt, ir čia visi jau žino ir visi piktai iš manęs juokiasi, nes, atvirkščiai, būtų atėję pasitikti ir žmonės, ir pats klebonas. O kaip jis pasiekė vežimą, kaip į jį įlipo, per kiek susikubrinusių, nužemintų žmonių nugarų žengė, - tai ir žinoti nenori... Ir visa tai daroma vardan tos teisybės, pagal kurią turi lygią teisę gyventi kiekvienas žmogus... Bet menkas mažmožis, menka klaidelė, mažas akmenukas kryptelėjo vežimą į šoną, ir lipk, žmogau, žemėn. Lipk, lenk sprandą, žeminkis ir kubrink savo nugarą kitam, kuris jau per ją atsisės tavo vietoje ir spjaudys į tave iš aukšto. Gerai, kad dar atsisėdęs nors pirštines pasikeis. Bet kam tai. Dar anksti. Tuo tarpu gali būt ir taip. Painiai įkinkyta ir gudriai įžabota tamsi minia dar vienodai klauso: ar vadžias turi rankos storuose ušmaluose, ar plonose šilko pirštinėlėse. O paleisk iš rankų vadžias, duok jai valią, tai, išsivadavusi iš vienų pavalkų, užsimaus ji kitus; ir nors labiau smaugs ją nauji pavalkai, tačiau vergi minia vilks juos, nes tokia jau ji yra: laisva, be pavalkų, gyventi negali. Šilko pirštinėles dar galima padėti tolesniam laikui, nes galinga minia, kartą paragavusi švelnesnių pirštinėlių valdymo, kaip liūtas kraujo, nebenorės jau, kad ją valdytų, pareikalaus dar švelnesnių, pareikalaus laisvesnių pavalkų, o tada jau nebeužsimausi. Tada ji gali visą vežimą nuo kalno nuversti. Taip galvojo nusiminęs buvęs klebonas, vaikščiodamas po šventorių ir skaitydamas likusius parašus. Juo labiau jam buvo skaudu, kad tokia nelaimė, toks žiaurus pajuokimas ištiko jį ne jaunystės dienose, kai dar buvo nei pagarsėjęs, nei įsitarnavęs klebonas, kai paprasta kiekvienam žmogui suklupti ir vėl pakilti, ir nusidėti, ir atgailėti, bet dabar, senatvėje, žilų plaukų susilaukus, kai vien tik beliko padėkoti dievui už gyvenimą, gailėtis už visus nusidėjimus ir ramiai visų gerbiamam ant mylimųjų rankų numirti. Negaila jam nei pinigų, nei turtų, nei garbės, nei praeito gyvenimo: skaudu tik dėl taip neteisingai susidėjusių paslaptingų aplinkybių, kurių niekam, išskyrus Uršytę, prisiekė jis savo mylimajai nesakyti. Išsiteisinęs aš būčiau, išsiteisinęs, jei tik būčiau panorėjęs savo įžadą sulaužyti ir tavo šventus kaulus įžeisti, mano per ašaras, balsu kukčiodamas. Tuo tarpu jo vaizduotė išaudė paveikslą, kaip jis prieš dvidešimt metų, išvažiuodamas iš Krokuvos, kur buvo savo dvasios vyresnybės siųstas, įsižadėjo vienuolei prieš Kristaus paveikslą niekam per visą gyvenimą nepasakyti, kas tarp jųdviejų buvo, išskyrus tą jų vaikelį, kuris netrukus turėjo jai gimti. Juk ir vyskupas, ir žmonės nebūtų jo taip sunkiai nuteisę, jei būtų žinoję tikrą teisybę. Juk visi dabar jį tik bjauriai suprato suprato dukterį buvus jo meilužę. O jis - senas kunigas. Juk prieš saulę juodas taškas daug juodesnis. O kiek džiaugsmo, kiek ašarų, kiek dvasios virpėjimo buvo, kai, penkiolikos metų susilaukus, ėjo per sekmines pirmą dieną prie komunijos. Atėjo Uršytė į jo kabinetą, baltai apsitaisiusi, susirišusi balta skaryte, rankoje turėdama rožančiuką ir baltu kauliniu viršeliu maldaknygę. Pažvelgė į ją tada klebonas ir nustebo: prieš jį stovėjo tikra, kaip nuo paveikslo, jos motina. Tokios pat mėlynos, ramybės pilnos, nekaltai žiūrinčios akys, tokios pat lūpos, antakiai, tokie pat tamsūs plaukai... Puolė prie jos klebonas, apsikabino ir ėmė bučiuoti jos galvą, lūpas, akis, suknelę. Išėjus jai, nugriuvo jis kniūpsčias ant kanapos ir ilgai raudojo. Paskiau, nuėjęs į bažnyčią, negalėjo nei mišių laikyti, nei žmonių išpažinties klausyti. O kai sakydamas pamokslą pažvelgė į didįjį altorių, prie kurio stovėjo ir klausė jo pamokslo, staiga jam pasirodė, kad ne ten stovinti, tik pati josios motina, amžinatilsį. Širdį suspaudė klebonui, atėmė kvapą, ašaromis paspringo. ir jį beveik apalpusį parvedė du vyrai iš sakyklos į kleboniją. Nemaža išgyveno jisai, mirus vienuolei. Paskiau vėl, kol Uršytę iš prieglaudos išgavo: kai ji, pakelėje iš Krokuvos į Lietuvą susirgusi, kelias savaites mirtimi vadavosi. Ir pasirodė dabar buvusiam klebonui, kad nuo to karto, kai jis pamatė vienuolę, per visą savo gyvenimą jo neturėta nė vienos ramios valandėlės. Susiderėjęs vežiką, atsisėdo į didelius nepatogius ratus ir nuvažiavo į miestelį, lydimas nepažįstamų žmonių akių. Daug ko pakitėta per tuos trisdešimt metų. Kur pirma ratai maudydavos iki stebulių purve, dabar vežimas dundėjo tarškėjo akmenimis išgrįstu plentu. Kur kitados siūbavo pakrypęs, nuolat taisomas ir nuolat suiręs nepravažiuojamas medinis tiltas, dabar buvo permestas geležinis. Už upės, ant kalnelio, kur pirmiau ėjo ištisai daržai ilgomis, siauromis, įvairiausių daržovių prisodintomis lysvėmis, dabar stovėjo gražių mūro namų namelių, dideliais medžiais apaugusių. Viduryje miestelio monopolis, paštas, mokykla ir didelė, net su dviem parašais, ruišiku ir lietuvišku, krautuvė. Pravažiuodamas prekyvietę, pažvelgė Janulis į seną, pusiau aplūžusią, aptriušusią smuklę, kur kitados, atvažiavęs į bažnyčią, apsistodavo su tėvais, kur susieidavo su savo draugais, gerdavo alų ir linksmindavos, dainuodavo dainas, svajodavo apie ateitį, kur sėbras Icikas taip maloniai juos vaišindavo. Šioji smuklė buvo visų geriausi namai miestelyje. Norėjo sustot, pasiklausinėti apie gimtąjį sodžių, apie miestelį, apie pažįstamus, bet... smuklė jau buvo pasilikusi užpakalyje. Juo toliau važiavo per miestelį, juo labiau ir labiau rodėsi jam, kad senieji jo pažįstami žmonės kažkur išsidanginę ir drauge su savim išsikėlę senuosius namus, o į jų vietą atėję kiti, nauji, nepažįstami žmonės ir pasistatę kitus, naujus namus. O jis taip trokštų kuo daugiausia matyti tų nebylių senovės liudytojų, kurie gyvai primintų jam praeitį, kurie išaustų bendrą jaunystės meto vaizdą. Šit bažnyčia aukštais bokštais, plačiomis baltomis sienomis. Tokia pat kaip ir buvusi, tik sienų baltumas išnykęs. Atsiminė, kaip dar vaikelis būdamas klaupdavo greta motutės ir žiūrėdavo, klausydavo, kas darosi aplinkui, ir taip nuostabu, malonu būdavo. Žiūrėdavo į auksu žėrinčius altorius, kur, motutė sakydavo, dievas esąs, žiūrėdavo į šventųjų paveikslus, tokiais keistais veidais, kokių jis niekur nebuvo matęs, žiūrėdavo į eiles baltai apsitaisiusių vyrų, merginų ir vaikų su degančiomis geltonomis vaško žvakėmis rankose, sekdavo dūmų vingius, kuriais smilkė dievą. Klausydavo paslaptingo vargonų gausmo... žmonių giedojimo ūžimo, susiliejančio į nuostabią harmoniją, klausydavo keisto šnibždesio, kuris retkarčiais prabėgdavo vilnimi per visą bažnyčią. Klausydavo, žiūrėdavo ir galvodavo, kas yra tas dievas, kuriuo visi taip susirūpinę. Krūptelėjo, pramerkė akis, apsižvalgė neramiai, bet niekur nieko nebuvo... Atsiminė, kad tais pačiais žodžiais ir tuo pačiu balsu šaukdavo jį mažą motina poterių kalbėti. Seniai jau nustojo varpai skambinę, o Janulio ausyse vis dar tebegaudė liūdnas atūžis. Saulė jau buvo nusileidus, ir juodi šešėliai užgulė žemę. Iš abiejų kelio pusių ėjo pūdymai, ežios. Žmonių laukuose jau nebebuvo. Seniai parginė ir galvijus, tik kur ne kur pievose ir pakaruoklių kapuose ganėsi nakties paleisti arkliai ir žvangėjo geležiniais pančiais. Gale pūdymo už tvoros įvairiaspalviais lopiniais buvo matyti vasarojus ir siūbavo išplaukėję rugiai. Išlipo Janulis iš ratų ir įėjo kieman. Niekas neišėjo pasitikti iš gimtųjų namelių, dargi šuo nesulojo. Durys, langai, vartai viskas buvo užrišta, užrakinta, užkalta lentomis ir paremta apipuvusiais basliais. Kiemas užsinešęs žole, išknistas kiaulių ir pridraikytas stogo šiaudų. Rūtų darželyje, kur kitados linksmai žaliuodavo seselės rankelių prižiūrimos žalios rūtelės, žydėdavo šalavijos, bitinai, čiobreliai, stiebdavos jurginų pulkai ir marguliuodavo kiti kitokie žolynai dabar ant trąšios sumindžiotos žolės tupėjo du pusdvėsiai žąsiukai. Pašalėse, kur seniau dūgzdavo bičių aviliai ir siekdavo langus serbentų kerai - viešpatavo piktadilgės, plačios varnalėšos, durnaropės. Tvoros suirusios, sulūžusios, sugriuvusios. Patvoriais nuo kelio stirksojo galvijų nugraužtos medžių šakos. Sode sumindžiota, išganyta pievelė. Viena tik sena, plačiai išsišakojusi kriaušė, kuri priminė Petro Janulio tėvus ir protėvius, nė kiek nesistebėjo. Apdžiūvusi įverpė dangun savo viršūnę ir kažką rimtai galvojo. Regėjosi Januliui, kad ji tik viena tebėra nepakitėjusi. Atsirėmė Janulis į ją ir įsmeigė akis į vakaro tamsoje paskendusį tankų sodą. Susimąstęs nepajuto, kaip priėjo nemačiomis nepažįstamas žmogus, nusiėmė kepurę ir, pagarbinęs Kristų, paklausė, ko ponas reikalaująs. Tai netikėtai, iš kurgi tamsta? lyg pradžiugęs, lyg nusigandęs pradėjo nepažįstamasis, siekdamas bučiuoti rankos. Tai svečias nebuvėlis. Žiūrėk, kiek jau metų! Ir tėvelių tamstos, dieve duok jiems dangų, seniai jau nebėra, ir seserį Marytę priglaudė ponas dievas, vargšę. Neilgai ir tegyveno, išėjusi už vyro. Dar prieš patį mirimą buvo atvažiavusi su svainiu... išsivežė, išsigrandė aliai daiktelį, tvoras vienas tepaliko, ir man. Palauk tamsta, pertraukė jį Janulis, ryt pasikalbėsim apie viską, o dabar atrakink man duris ir atplėšk langus, nes aš iš didelio kelio, pavargęs ir nesveikas. Aš? Ignas Petronis, galinio Petronio sūnus, smailiabarzdžio Jono. Ar tamsta nebeatmeni, pridėjo kiek palaukęs, kaip mudu, ganydami pašilėj žąsis, vėžiaudavom Šaltekšnynėj? Dabar aš turiu tamstos žemę nuomai paėmęs penkiolikai metų iš tamstos seselės, dieve duok jai dangų, Marytės. Šešerius jau išbuvau, o devyneri dar liko. Petronių Ignasiukas, - sušnibždėjo Janulis. Tuo tarpu jo atmintyje šmėstelėjo geltonplaukis piemeniukas, tamsus, klaikus šilas, žąsų pulkai, tyras, permatomas Šaltekšnėlės vanduo, vėžiai, varlių geldelės, pilna pieva baltų dobiliukų. Janulis pravėrė pirkios duris ir įėjo trobon, kurioj jis gimė ir augo. Troškus, seniai nevėdintas oras, susimaišęs su pelėsių ir kažin kokios rūgšties kvapu, privertė jį atsitraukti atgal ir giliai atsikosėti. Atsikrankštęs nusispjovė į nosinę. Skrepliai nudažė ją raudonai. Petronis atidarė perdžiūvusius langus, įžibino skalą. Pažvelgė, įėjęs vėl į vidų. Visos sienos plikos, pasieniai tušti, tebekabėjo tik keli šventųjų paveikslai ir tarp jų vidury tas pats Kristus ant kryžiaus, prieš kurį motina mokydavo jį mažą poterių. Pasieniais stovėjo dvi lovos, vienoj gulėdavo kitados motutė, kitoj jiedu su sesele Maryte. Nepažįstama moteriškė atnešė seniai nešveistą virtuvą, cukraus, juodos duonos ir truputį sviesto. Pastačiusi visa tai ant atnešto mažo staliuko, išnarstė vieną Janulio ryšulį ir paklojo lovą. Pažvelgęs pro langą, Janulis pamatė būrį žmonių, susirinkusių kaimyno kieme ir pašnibždomis kalbančių. Smarkus susijaudinimas nusilpnino Janulį ir privertė jį, atsigėrus vaistų, atsigulti. Bet užmigti negalėjo. Tik sudės akis, širdį suspaudžia, užgniaužia kvapą. Juo toliau, vis darėsi blogiau. Išmušė prakaitas. Atsikėlė Janulis, privėrė langus, išgėrė vaistų ir vėl susirietė lovoje. Sopuliai nurimo, bet miegas neėmė. Mintis vėl ėmė austi senovės vaizdus. Atsiminė, kaip, prisiklausęs piemenės Onutės baisių pasakų apie laumes, raganas, užburtus kunigaikščius, negalėdavo naktimis užmigti ir, susisupęs apklotu, galvą pakišęs po priegalviu, imdavo verkti. Tuoj išgirsdavo šalia jo gulinti Marytė ir, pati verkšlendama, imdavo šaukti. Mamyt, Petriukas rauda! Atsikeldavo aimanuodama motutė, nuklodavo nuo jo apklotą ir visą prakaite sumirkusį ištraukdavo iš lovos. Paskui apšlakstydavo švęstu vandeniu ir, davusi pabučiuoti dievulio kojas, vėl paguldydavo į lovą. Tik po to jis veikiai užmigdavo. Putpeliukė vis nesiliovė putpeliavus. Taukšėdama artinos vis arčiau ir arčiau į palangę. Mėnulis jau durų staktose pynė savo žabangas ir tartum norėjo perkelti jas į priemenę. Atsiminė Janulis, kaip nuo pat užgavėnių jiedu su Maryte pradėdavo laukti atskrendant gandro su riestainiais, kaip keldamas prieš auštant puldavo prie lango žiūrėti, bene pamatys lizde bestovintį ilgakojį ir bekabančius riestainius. Kaip linksma būdavo, kai pagaliau atskrisdavo į lizdą gandras ir pakabindavo ant beržo šakos dvi riestainių virtines. Petriuk, gandras atskrido! sušuko jam į ausį vieną pavasarį, anksti rytą, kai jis dar. Atsikėlė iš lovos ir išėjo iš pirkios. Mėnulis jau slėpė savo apskritą veidą už gurbų ir įstrižai kiemą klojo nuo trobų ir medžių šešėlius. Sodžiuje ir laukuose viešpatavo tyla, tik retkarčiais birbė medžių šakose vabalai, cypė šikšnosparniai, ir darželyje, pamatę žmogų, liūdnai tileno du žąsiukai, tartum skųsdamies savo liga ir nemiga. Perlipo Janulis per tvorą ir, nukiūtinęs lazda pasiramsčiuodamas į galą kluono, atsisėdo ant rąsto. Toli toli aplinkui dunksojo tamsūs miškų intapai. Sode žibėjo mėnulio spinduliuos kūdros vanduo, aplink kurį, rodėsi, klaidžiojo paslaptingi šešėliai. Danguje grąžės Grįžulo Ratai, Troškūnų bažnyčios varpinės užkliuvę, tirpo ir mirgėjo žvaigždynuose Mažasis Sietynas. Ilgai sėdėjo susimąstęs nakties tyloje. Per dangų nukrito žvaigždelė, palikdama akimirksniui paskui save šviesos juostą. Nuo vandens padvelkė drėgnumas. Daržinėj susipjovė katės. Patvoriu prabėgo šuo. Aplinkui kūdrą dar tankiau pradėjo švaistytis šešėliai. Baugu, nejauku pasidarė. Atsikėlė Janulis ir nuėjo į sodą. Sode buvo dar paslaptingiau. Po medžiais buvo taip tamsu, jog tos vietos, kurias siekė mėnulio spinduliai, atrodė, lyg būtų baltų popierėlių pribarstytos. Čia, po šita obelimi, stovėjo kitados šiaudinė, - šnibždėjo Janulis, lytėdamas obels liemenį. Šalia jos buvo mažas suolelis, ant kurio, skaitydamas knygą ar kita ką veikdamas, sekdavo bites. Šitame berže buvo apsigyvenę gandrai, ant jo šakų jiedu su Maryte rasdavo pavasarį gandrų atneštas riestainių virtines. Tėveliai pasakodavo, kad gandrai perisi čia nuo senų laikų, kad jie išnyksią tik Janulių namams suirus. Pakėlė Janulis galvą, pažvelgė į viršų, bet lizdas dar tebebuvo. Šit aukšta drūta liepa, kurioje jis nakvodavo. Parvažiavęs vasarą iš gimnazijos, pasidėdavo ant šakų lentas, apklodavo šiaudais ir, apraišiojęs iš šonų virvėmis, įsitaisydavo guolį. Kaip gera būdavo čia nakvoti, vakarais svajojant, o naktimis sapnuojant, tik ne apie tai, ką teko išgyvent ir patirt per tas kelias dešimtis metų... Ilgai vaikščiojo Janulis nuo medelio prie medelio, kol apėjo visą sodą, kol kiekvienas jų atpasakojo savo tolimąją praeitį. Baisu pasidarė Januliui, kai jis, apėjęs sodą, pažvelgė į klėtis, tvartus, klojimą ir pamatė vien plikas sienas ir kiaurus stogus. Kaip man čia dabar pradėjus gyventi? klausė pats save Janulis. Žemė dar devyneriems metams išleista nuomai. Trobos apiplyšusios, apipuvusios... Ir kaip aš, sergąs, be sveikatos, be pinigų, nemokėdamas darbo, vienui vienas pradėsiu gyventi. Kur pasidėsiu, prie ko prisiglausiu? Grįžti atgal, ieškoti vietos vaistinėse su tokia sveikata nėra ko ir svajot. Atsiminė, kaip prieš dvejus metus, sunkiai susirgęs, atsigulė ligoninėn; iš pradžių lankė draugės ir draugai, bet juo toliau, juo rečiau; pagaliau pamiršo jį visi draugai ir pažįstami, su kuriais leisdavo naktis prie žaliojo staliuko, drauge linksmindavos klubuose, restoranuose, soduose. Nė vienas jų neatėjo atsisveikinti, kai, išsirgęs dvejus metus, nustojęs vietos ir sveikatos, vyko į tėvynę. Gaila pasidarė Januliui tų tūkstančių, šimtų, kuriuos uždirbdavo per trisdešimt metų ir taip pigiai praleisdavo brangiems vaišinimams, linksmiems pasivažinėjimams, šokėjoms ir dainininkėms. O kam aš taip dariau? Lizde sukleksėjo snapu gandras, sodžiuje amtelėjo porą kartų šuo, ir vėl viskas nutilo. Slėpdamasis tarp beržų, dar liūdniau šviečia apyraudonis mėnulis. Dar aiškiau mirga danguje ramios žvaigždelės. Saldžiai snaudžia nakties tamsoje medeliai. Tarpais, atskridęs iš laukų, nakties vėjelis kažką pašnibžda jiems, pakalba, suvirpina jų lapelius, suglaudžia žiedus, pažadina drebulę. O ji, amžinai persigandusi, ima drebėti visais lapais, bet, iš niekur nematydama pavojaus, nusiramina ir, užmigdžius užliūliavus savo lapelius vaikelius, vėl snaudžia ir sapnuoja. Ilgai stovėjo pasirėmęs galvą Janulis. Mėnuo, žvaigždės, sodas, mintys, jis pats - viskas, regėjosi jam, sukasi, sukasi ir skęsta šaltoj bedugnėj. Iš migloto verpeto vėl ėmė kilti praeities vaizdai, tik jau nebe jaunatvės meto. Atsiminė, kaip, būdamas vaistinės vedėjas Kaukaze, atstatė vieną mokinį, nes nepatiko jam dėl savo veido ir dažnai sirgdavo. Atsiminė, kaip keršijo vienai vaistinės kasininkei už jos nenuolankumą. Atsiminė, kaip jis tarpininkavo vieną vaistinę parduodant, gudrius kontraktus... vekselius. paskui tąsymąsi po teismus. Aaa! suriko bestovėdamas taip garsiai, jog išbaidė iš lizdo gandrus, ir pasileido bėgti į pirkią. Bėgo, įpuldamas į krūmus, painiodamasis tarp žolės, užkabindamas medžių šakas. Įbėgęs į pirkią, sustojo viduasly. Smilkiniuose tvinksėjo, sunkiai gurguliavo krūtinė. Nors jau buvo pradėję aušti, bet pirkioj, mėnuliui nusileidus, buvo dar tamsiau, klaikiau. Įžibino Janulis drebančiomis rankomis degtuką ir krūptelėjo: nuo Kristaus prie kryžiaus paveikslo žiūrėjo į jį dvi malonios, visa dovanojančios akys, tartum norėjo pasakyti kažką malonaus, stebuklingo. Braižė Janulis degtukus vieną po kito, deginosi pirštų galus, drebėjo visas, norėjo bėgti atgal į sodą ir jau buvo besitraukiąs atbulas, bet dvi malonios, visa dovanojančios akys sekė paskui jį, neleido bėgti ir tartum kažką tyliai tyliai šnibždėjo. Neįveikiama baimė apėmė Janulį, kai jis pažino Kristaus akyse tą patį žvilgsnį, kuriuo lydėjo jį džiovos apimtas mokinys, kai atstatytas ėjo pro vaistinės duris. Dovanok!.. - sušuko Janulis ir puolė kniūpsčias žemėn. Patekėjusi anksti rytą skaisti saulutė didžiai nustebo, pamačiusi atplėštas Janulių namų duris ir langus. Pakilus aukščiau ir pažvelgus savo linksmais spinduliais į pirkios vidų, persigando saulė ir visa apsiblausė, išvydusi asloje gulintį pusgyvį apsikruvinusį Janulį. Ilgai žiūrėjo į jį saulė, glostė jo žilus plaukus ir džiovino viduasly kraujo klaną. Vaidenosi Januliui jaunystė, skaisti saulutė, žalias sodas, bitelės ūžia, o dangus toks mėlynas, toks mėlynas. Sode po kriauše motutė salyklą diegia, prieklėty tėvelis dalgį plaka. prie kūdros žilvičiuose lyg gegutė pilkoji vargelius skaito, lyg, džiaustydama drabužius, Petronė dainininkė dainuoja. O dangus toks mėlynas, toks mėlynas... Kaip gera, kaip gražu, kaip ramu. tik truputį kaklą veržia ir burnoj surstelia. Plaka prieklėty ir Janulio krūtinėj. Petriuk, gandras atskrido, riestainių atnešė. sušuko Januliui į ausį seselė Marytė ir, nutraukusi nuo jo apklotą, išbėgo iš pirkios. Krūptelėjo Janulis, pramerkė akis, pakėlė galvą, norėjo šokt ir vytis Marytę, bet tik sudejavo ir vėl užmerkė akis. Įmerkė galvą į šiltą, ką tik iš burnos papliupusį juodą kraują. Pusiau pusryčių parskridęs iš pelkių gandras jokiu būdu nedrįso nusileisti į lizdą, bet sukinėjo ratus viršum sodo, stovinėjo ant daržinės, klojimo ir, matyt, didžiai stebėjosi, nes seniai jau seniai nebelankė Janulių namų tokia daugybė žmonių. O žmonės, dideli ir maži, moterys ir vyrai, iš laukų ir iš sodžiaus, plaukte plaukė į Janulių namus. Atbėgo ir atstovas Jonas. Paskui visus atkūprino iš pirkelės ir kampininkė senutė Petronė, jauna būdama praminta dainininke. Skubėjo ji su grabnyčia, bet, radus jau atsileidusį, apsiverkė, paglostė savo mirusiojo auklėtinio Janulio Petriuko žilus plaukus ir pabučiavo į kaktą. Skaros kūliais apsišluosčiusi ašaras, įžibino grabnyčią ir, atsistojusi mirusiojo kojų gale, silpnu, bet dar skardžiu balsu užgiedojo Dievo angelas. Kol Ignas Petronis važinėjo pas kunigą. Jonas sukalė lentų karstą, nudažė jį juodai, išklojo drožlėmis ir išmušė drobe, kurios daugiau negu reikėjo sunešė kaimynės moterėlės. Petronė dainininkė pasiuvo mažutį priegalvį ir prikimšo jį minkštų drožlių. Merginos priskynė žolynų ir nupynė vainiką, kurį prisegė prie karsto Jonas. Mirusiojo krikštomočia atnešė daugybę geltonų vaško žvakių. Kai viskas buvo jau prirengta, dėdė Anupras, artimas Janulių giminė, nuprausė velionį, apkirpo, gražiai sušukavo, aptaisė tais pačiais rūbais ir paguldė į karstą. Ir taip, gražiai sušukuotas, apkirptas ir aptaisytas, gulėjo provizorius Janulis ant baltų marškų ir priegalvių karste tarp žolynų ir degančių žvakių. Gulėjo susimąstęs, truputį susiraukęs, tartum kuo nepatenkintas: lyg pavargęs, lyg nusivylęs. Žinia apie netikėtą Petro Janulio pargrįžimą ir staigią jo mirtį aplėkė visą parapiją, ir vakare priėjo ir privažiavo tokia daugybė žmonių, jog ir pusė jų negalėjo sutilpti Janulių namuose. Atėjo ir žydų iš miestelio. Malūnininkas Icikas ir paštininkas Leiba, senieji Janulių sėbrai, važinėjo prašyt. Neapsiėjo ir be kalbų. Miestelio davatkos buvo bekalbančios, kad velionis buvęs ir didįjį penktadienį valgydavęs su mėsa, bet, jaunajam suūdijus, nutilo. Per dvi dienas buvo triukšmas Janulių kieme. Trečiąją dieną, kai anksti rytą visais keliais ir takais pradėjo plaukt į Janulių namus važiuoti ir pėsti žmonės, kai pagaliau išvirto iš pirkios giedodama didelė žmonių minia ir išnešė viršum savęs ilgą, juodą, žolynais aptaisytą karstą, - persigandę gandrai, plumpsėdami per šakas sparnais, išburbėjo iš lizdo, kad daugiau nebegrįžtų. Ką tik iš už šilo pasirodžiusi saulutė pasitiko pirmuosius lydėtojų ratus jau už vieškelio kalnely, tuo tarp paskutinieji jųjų dar tebebrazdėjo Janulių sodžiuje. Pirmą sekminių dieną parėjo Veronika iš bažnyčios namo labai susisielojusi ir privargusi. Parėjusi pavalgė šiltų, nuo pusryčių likusių batvinių, pasrėbė rūgusio pieno ir, užuot prigulusi pailsėti arba bėgusi į vakaruškas, kur, buvo girdėti, vaikinai jau virkdė armoniką, paėmė nuo tvoros milžtuvę ir apsidairiusi, ar kas nemato, potekomis per kluoną išbėgo laukan, į Galus, karvių melžti. Saulė buvo dar aukštai, ganyklos netoli, ir Veronika, paėjėjusi ežia į rugių lauko vidurį, perbrido skersai dirvos, išėjo pievelėn ir apsidairė. Apsidairiusi metė į rugius milžtuvę, parpuolė ant žemės, paslėpė veidą delnuose ir pravirko. Dievuliau mano. Buvo ji šiandien miestelyje, buvo bažnyčioje, pašte; buvo nuėjusi pas vieną moterėlę, kurią iš draugių buvo girdėjusi didelę daktarę esant mergaičių nelaimėje. Nors ir ji pati gana keistai jautėsi, bet vis dar nesitikėjo, o šiandien daktarka galutinai ją įtikino ir pasakė, kad ji iš tikrųjų esanti nėščia. Be kitų patarimų, davė jai dar tokių, rupių miltelių, už kuriuos Veronika, vos ne vos nuderėjusi penkelgę, užmokėjo dešimt auksinų. Jau antras mėnuo Veronika vaikščioja į paštą ir vis veltui; jos mylimasis Juozelis, išeidamas Amerikon, buvo prižadėjęs ir ją prie savęs pasiimti ir tam tikslui atsiųsti šipkartę ir šimtą rublių kelionei. Bet laikas bėgo, o šipkartės ir pinigų kaip nėr, taip nėra. Paštas bei daktaras labiausiai Veroniką ir suerzino. Valandėlę pagulėjusi, išsiėmė Veronika iš užančio rudą suglemžtą popieriuką, išvyniojo jį, pauostė baltą druskelę ir, paseilėjusi mažojo piršto galelį, liežuviu pamėgino druskelė kaip druskelė: trupučiuką karstelia, trupučiuką surstelia ir nemaloniai dvokia. Ir visą, suvirinus su rūtomis, reikės tokią bjaurią iš karto išgerti, aimanavo Veronika, vartydama ant delno popieriuką ir atsimindama kitus daktaro įsakymus. Gerai, kad dar gelbės, o jei ne! - ir tarytum kas peiliu pertraukė per merginos širdį. Vėl nutraukė jos sunkias mintis žąsioganės daina. Pramerkė akis: viršum jos, apvožęs žemę, smego nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, grūdo mašalų spiečiai ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo vieversėliai. Kvepėjo medumi, dobilais, ramunėmis. Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir šnibždėjo,nesiliovė piemenė, ir Veronika, sunėrusi už galvos rankas, vėl užmerkė akis. Nejaugi jis mane prigaus ir neatsiųs nei šipkartės, nei kelionei pinigų? Nepadės jam viešpats dievas už mano jaunas dienas, nusiramino Veronika ir atsiminė jo meilius žodelius, saldžius glamonėjimus, pasakojimus apie Liepoją, Katerinos kavą ir Ameriką, į kurią jis ilgai ruošės ir galop išėjo. Atsiminė: toks pat šventadienis, sėdi jiedu rugių lauke žalioje pievelėje; Juozelis vis kalba, vis pasakoja, savo akimis jos akis seka, jai rankas spaudžia, prie jos glaudžias, galvą jai ant kelių deda. Kartais, tarytum šnekos pristigęs, nutyla, susimąsto ir, nuraškęs smilgą arba išrovęs laibą rugelį, vedžioja juo po Veronikos atlapą kaklą, šiurpina kasas. O ji kartais jaučia, kartais ne, kartais pyksta, kartais šypsos. Jai nesipriešinant, dar labiau įsidrąsinęs Juozelis. E, ką čia žmogus viską išpasakosi: nei tamsi naktelė, nei šviesus mėnulis visa matė - viską žino tik jiedu ir dievulis trečias. Ak! - suriko Veronika ir vienu matu atsisėdo niekur nieko tas pats mėlynas tolimasis dangus, kregždės, štarai, mašalų spiečiai, vieversėliai, tik per jos kaklą kutendama bėgioja marga dievulio karvytė, o jai pasivaideno, kad Juozelis smilga vedžioja. Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda, kaip ir pirma tebešnibždėjo į ją žiūrėdami rugiai. Truputį pasėdėjusi, atsistojo Veronika ir apsidairė: saulė jau leidosi žemyn ir savo spinduliais glostė liūliuojančius rugius; iš sodžiaus keliu ir pakluonėmis takeliu po vieną ir būriais skubėjo į Galus su milžtuvėmis merginos, o vieškelyje, po kryžiumi, jau susirinko jų nemažas būrelis ir laukia pasivėlavusiųjų, kad, visoms susirinkus, eidamos uždainuotų. Lyg ką pavogusi pasislėpė Veronika rugiuose ir laukė, kol praeis visos draugės. Nedrąsu jai dabar buvo pasirodyti merginų pulke, nes rodės, kad kuri tik į ją pažvelgs, tuoj pastebės jos padėtį, įspės jos liūdesį ir bėdą. Visai kitokia buvo Veronika pirmiau. Jau treti metai tarnauja ji Šepečių sodžiuje turtingiausiam ūkininkui, ir per tą laiką taip ji susigyveno ir susiprato su šepetiškiais, jog kaip čia gimusi buvo. Ir vikri gi buvo Veronika: ar tau vakaruškose, ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime - visur ji pirmutinė. Ir gera dainininkė buvo, ir balsą gerą turėjo. Visus kadrilius, visas polkas išeiti mokėjo, o dainelių dainelių - tai ir per dvi šienapjūtes visų neišdainuodavo. Namie irgi tikra šeimininkė: ir prastus, ir pati įsiverti bei išsiausti mokėjo. O ruoša, anot, tirpdavo jos rankose. Bet ir veidelį gi gražų turėjo. Ir kad nebūtų ji buvusi prasta bekraitė tarnaitė, tad piršliai ir jaunikiai seniai jau būtų suvalgę tėvelio dvarelį. Kai apsitaisys, būdavo, Veronika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles supins dvigubu vainikėliu, perriš jas raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele, tai į ją pažvelgus dievas žino kas darydavos ne vieno vaikino širdyje. Tada tai ir paties turtingojo ūkininko sūnus prašnibždėdavo, Kad tik tėveliai leistų, tuojau vesčiau ir nepažiūrėčiau, kad ji bekraitė mergaitė. Ar bažnyčion, ar iš bažnyčios, ar visur Veronika ne viena, mes šiandien nueisime į Šepečius vakaruoti, žiūrėk, patikit mus ir gražiai priimkit, kalbino ją, išėję iš bažnyčios, Bukonių bernai. E kolgi, jei atnešite riešutų, saldainių ir bent porą butelių vyno, tai ir patiksime, ir už stalo pasodinsime! ilgai negalvojusi atrėžia jiems Veronika, žiūrėk, nepasivėluok vakare mojavon, šiandien pradėsime giedoti šaukė ją tetulė Juozaponienė, tešlotomis rankomis išbėgusi iš pirkios. Veronyt, širdele, kada gi liūdnąją sudainuosite: vakar su močia iki vidunakčio išsėdėjome belaukdami, - kalbino ją iš kito kiemo bevaikis dėdė Anupras, kuris vis juokdavos pasiimsiąs ją išsišiepęs ir pats sau pritardamas armonika uždainavo, sutikęs ją viduryje sodžiaus, Šaltenio pusbernis. O kai rytoj kiaules pramiegosi, ar nelups kerdžius juokdamasi atsako jam, o susigėdęs vaikinas tik paėjėjęs gerą ariamą varstą pakaso pakaušį o tai sarmatos padarė, gyvačiukė! Kaip maišu bernioką apmovė, - rytojaus dieną juokėsi kaimynas Butkus, prie šulinio girdydamas arklius. Kaip žiemą, taip vasarą, kaip sekmadienį, taip penktadienį - visada ji būdavo linksma ir nė valandėlės ramiai nepasėdi. Ir ko tik ji neprasimanydavo! Žiemą, būdavo, ims ir pogulio vietoj perbėgs per sodžių: vienoje troboje pavogs kieno ratelį ir, užvertusi ant pečių pirmam pasipainiojusiam vaikinui, lieps nešti ten ar ten; iš kitos draugės pagriebs linų kuodelį, dar kitos nuriš raikštį, išsuks verpstą, iškrapštys špūlę; kai kurioms, prantesnėms, stačiai riktelės per langą arba mostelės ranka, ir žiūri, vakare susirenka su rateliais viešėti kokion noris pirkion viso sodžiaus merginos. Apsiliuobę ateina ir vaikinai. Atėję kas pančius suka, kas vyžas pina, o kas tiesiog ir niekus plepa su merginomis. Ir ilgai paskui tą vakarą po sodžių skamba linksmi jaunimo juokavimai ir dainos. Tik vienui vieno daiktelio neteko tai dievobaimingumo, už ką ją sodžiaus moterėlės ir bardavo, ir ūdydavo, ir privedžiodavo, ir baisių baisiausiomis kankynėmis po mirties baugindavo, tačiau niekas negelbėdavo, o jei kai kada ir paveikdavo, tai neilgam. Būdavo, kad mojavo arba šventadieniais, rožančių kalbėdama, pažvelgs į kokį snaudžiantį vaikiną arba į dievobaimingą, lūpomis klebenančią bobelę ir, nebeišsiturėjusi juoku, prunkštelės per nosį, o paskui ją ir kitos. Na ir prasidėdavo gi tada, anot žodžių tik ant garbės, sakau, su tokia malda, - pertraukusi pamaldas, pradėdavo. Ar pikta dvasia apsėdo, ar kurių norų? Gal užmačius čia. Merginos pačios save žnaibydavo, kramtydavo lūpas, stengdavosi įsivaizduoti baisiausias pomirtines kankynes. Tačiau nusiraminus vos tik prieidavo Veronikos eilė kalbėti paslaptį, kai ji lyg poterius pamiršdavo, lyg kuo paspringdavo, lyg ją kosulys paimdavo, ir žiūri, viena kita mergina, padariusi nekalčiausią veidelį ir užtraukusi ant akių skarelę, išsprukdavo iš pamaldų. Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai, siausdavo po mišką sniegas, ūždavo, ošdavo pušys, plikais žabagarais tarytum kam grūmodavo ąžuolai ir kiti vasarą lapuoti medžiai, o sušalę, susitraukę jurginai šlamėdavo prie kryžiaus. Ir rodydavos praeiviui, jog šitie sušalę jurginai sapnuoja saulę, šiltą vasarą, ramias žvaigždėtas naktis, gražius, įvairių žolynų pilnus darželius; sapnuoja jų gražias šeimininkes mergaites... Ir nenorėdavo tikėti praeivis, jog, atėjus pavasariui ir atbudus gamtai, nebepražys, nebenusišypsos saulei iš naujo šitie jurginai: nesinorėjo tikėti, kad žiedas žydi pasaulyje tik vieną kartą ir kad nuskintas vysta ir nyksta. Atsiminė ji netoli miško neturintį gero vardo ežerėlį ir ant jo kranto, pamiškėje, pakaruoklių kapines, atsiminė kitados šitame miške ant pušies pasikorusį elgetą. Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. It baidyklės atrodė patamsyje eglės, stuobriams rankos ir kojos išaugo; kelmai meškomis ir vilkais pavirto; viršum jos galvos, ant pušies pakibęs, pradėjo maskatuoti kojomis pakaruoklis, ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių ir pridūrusios paskui ją sekė. Bet štai pasibaigė Riešutynė, praretėjo miškas, ir ilgas, pilkas, iš vienos pusės medžių šešėliais nuklotas pasirodė protekėj vieškelis. Susilaikė, lengviau atsiduso netoli šventosios vietos ir apsidairiusi, ar nėra ko ant vieškelio ir po kryžium, išlindo iš po medžių. Šmėstelėjo per vieškelį mergina, paskui ją šmėstelėjo pridūręs šešėlis, ir jau po kryžium. Vos tik ji pamatė tarp medžių pakrypusį kryžių ir gedulingai žemėj išsikryžiavusį jo šešėlį, kai jai suspaudė širdį, akyse sužibėjo ašaros ir nenuryjamas gurkšnis atsistojo gerklės gale. Ji ir pati nepamatė, kaip, paleidusi iš rankų vainiką ir rožančių, puolė prie kryžiaus ir, apkabinusi jį abiem rankom, visa prisiglaudė. O ašaros, didelės gailios ašaros ėmė riedėti iš merginos akių per veidą ir kryžiaus liemenį. Jos nelaimė buvo tokia didelė ir tokia opi, jog ji nebežinojo, kokiais žodžiais dievulį ir bemelsti, kad ją atitolintų... Ir rodės jai, kad iš viršaus žiūri į ją, nusidėjėlę, nukryžiuotasis, žiūri, mato jos ašaras ir be žodžių žino, ko ji prie jo atėjo ir ko reikalauja. Ir tik išsiverkusi susigriebė, kad vienomis ašaromis ir širdimi dievo nepermaldausi, ir atsitraukė nuo kryžiaus. Atsitraukusi sugraibė patamsyje rožančių, pakėlė nuo žemės vainiką ir, kelis kartus apsukusi juo kryžiaus liemenį, pradėjo nuogais keliais vaikščioti aplinkui. Iš pradžių pušų skujos ir medžių šakelės badė jai kelius, draskė blauzdas, bet netrukus kojos nutirpo, ir jautė ji vien šaltą prakaitą visame kūne, o burnoje aitrumą. Baigiant rožančių, taip jai pasidarė silpna, jog kas minutė turėjo ilsėtis ir skarele braukyti nuo kaktos prakaitą. Pabaigusi kalbėti rožančių ir daug kartų apėjusi aplink kryžių, prisiglaudė ji prie liemens ir ilgai sėdėjo, nekrutėdama iš vietos. Mėnuo jau nusileido už miško, ir tik kur ne kur ir ant vieškelio glūdėjo it paklydę jo spinduliai. Baidyklės išnyko, liovėsi lapuose čiužėję nematomi gyvi padarėliai, o medžiai tarytum vis dar nenorėjo nusileisti ir tebešnibždėjo kažin ką priešinga žmogui. Ilgai sėdėjo Veronika, įsmeigusi akis į paslaptingą miško tamsą, ir vis kažin ką galvojo. Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Štai lazdyne, tarp lapų, sparnais suplasnojo paukštelis, viršum galvos čypaudamas šmėstelėjo šikšnosparnis, pakalnėje karktelėjo iš miego pakirdusi varna, ir toli už miško it gaidys pragydo. Ir vėl viskas nutilo. Norėjo dar truputį papoteriauti, bet, aiškiau išgirdusi sodžiuje gaidį ir nuklausiusi dirvoje čiulbantį vieversį, atsistojo ir, išėjusi į vieškelį, apsidairė. Mėnulio šešėlių visai jau nebematyti; išblanko dangus, it praskydo oras, ir, tarytum atsiskleidę, pradėjo žmogui palankiau šnibždėti medžiai. Eidama mišku, išgąsdino kažin kokį žvėrelį, kuris, pamatęs žmogų, drioktelėjo į šalį, sučiužėjo lapuose, ir tiek jį mergina tematė. Išėjusi iš miško, net stabtelėjo: už ežero, kalne, per ūkanas matėsi it melsvais dūmeliais aptrauktas Šepečių sodžius, viršum kurio danguje tarytum dievulis patiesė baltinti du didelius pilkus audeklus - du debesėlius; o Galuose, viršum ganyklų, tarytum ką bloga darąs pagautas ir nežinąs, kur iš gėdos dėtis, kabojo visas išblankęs ir nugėdęs mėnuo. Žiūrint į paežerę, rodėsi, kad tenai kažkas nakčia išpylė keletą šimtų nėšių verdančio vandens, kuris, lig šiol neataušęs, dar tebegaravo. Kur ne kur danguje tebetirpo žvaigždelės, o pritvinkusiuose rytuose Aušrinė, nardydama tarp mažučių, raudonai nusidažiusių debesėlių, čia dega, čia gęsta, čia liepsnoja, čia smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje. Štai, bestovint, vienas audeklas atsisuko skersai sodžiaus, išsivyniojo, išsitempė, o antras pasislinko į rytus, pradėjo rausti ir aušros spinduliuose svilti. O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje. Jau maloniai, ramindami žmogų, suošė sušlamėjo medžiai, linksmai sučiulbo miške paukšteliai, ir savo gražia giesmele sveikino aušrą į padanges iškilę vieversėliai. O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje. Niekuomet dar Veronika nebuvo mačiusi tokio ankstyvo ir gražaus ryto. Tiesa, buvo vienas toks pat gražus rytas, bet tai buvo seniai, prieš keletą metų, kai ji buvo dar nedidelė piemenytė: panašus rytas buvo mamytės laidotuvėse, kai ją, visą naktį prie motutės karsto išsiverkusią, išvedė krikštomočia iš pirkelės ir pasodino pašalėj ant suolo. Ir tada buvo toks pat gražus melsvas dangus, toks pat perbalęs mėnuo, tokie pat keisti danguje debesėliai ir tokia pat graži ir maloni, viliojanti ir už širdies stverianti dangaus gražuolė žvaigždė Aušrinė. Ir atsiminė ji pirkelėje ant lentos baltu nuometu aprištą mamytę, atsiminė jos vaško geltoną raukšlėtą veidą, liesas ant krūtinės sunertas rankas. Atsiminė, kaip ji, tarnaudama Bukonių sodžiuje piemenyte, dar motutei gyvai esant, šventadieniais, neganomomis dienomis, lankydavos pas ją iš užupio. Atsiminė, kaip ją mamytė sutikdavo, kaip glostydavo, bučiuodavo, kaip niūniuodama supindavo jai kaseles ir kaip sekmadienio vakarą, palydėjusi iki šito kryžiaus, atsisveikindama bučiuodavo, bučiuodavo, prie krūtinės galvelę spausdavo ir vėl bučiuodavo... Ir gaili ašarėlė nuriedėjo per nelaimės ir nemigos nuvargintą veidelį. Praėjo dar kelios dienos, dar kartą buvo nuėjusi prie kryžiaus, tačiau nė kiek jai nepalengvėjo, o po širdimi bėda vis augo didyn ir opyn. Veltui suvaikščiojo ji ir į šv. Jono atlaidus už trejeto mylių; nieko nepagelbėjo ir tokio daktarėlio vengrelio skystimėlis. Veronika žymiai pradėjo mainytis, sublogo, susitraukė, visai nustojo ramumo ir kantrybės. Pradėjo slapstytis nuo žmonių. Naktimis beveik nebeužmigdavo, o dieną prie darbo snaudulys kamuodavo... Galop, matydama, kad nei vaistai, nei maldos nebegelbsti, nusprendė nueiti pas ūkininkę ir jai viską atvirai išsipasakoti: bene patars ką nors, bene nuramins, bene paguos. Ir kaip tave lig šiol griausmas nemušė; kaip tave šventa žemė nešioja, paleistuve tu! Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo. Na, ag kad tu gi, kai anąsyk išgėrei šitos bjaurybės, būtumei numirus, tai su dūšia ir kūnu būtumei amžinai pražuvus. Ak tu macnas, tu pone! Ką dabar sužinoję kunigai sakys! tarškėjo ir stebėjosi, įmygus į šoną kumštį, nes nuo to karto, kai per atlaidus prilamdė ją prie klausyklos, dabar prie kiekvieno susijaudinimo imdavo diegti šoną. Trumpai atsiminė Veronika, kaip ji buvo įsimylėjusi jaunąjį kunigėlį, kaip ji stengdavosi su juo susitikti, pasimatyti, pabučiuoti jam ranką ir šitokiu ar tokiu būdu, nors klūpodama bažnyčioje, einant jam pro šalį, prisiglausti veidu prie jo sutanos, palytėti ranka, ir kokia neapsakoma laimė ir jai pačiai nesuprantamas jausmas pakildavo jos krūtinėje, ir kaip ji visa it ugnim įsidegdavo meile, malonybe ir paslaptinga nežemiška svaja. Ir ilgai paskui ji svajodavo būti kunigėlio tarnaitė, plauti jo skalbinius, valyti jo kambarius ir kasdien nors iš tolo jį matyti. Atsiminė, kaip vieną šventadienį, po visa ko, kai ji nunešė namo kunigėliui du rublius mišioms už motutės vėlę, jaunutis išklausinėjo ją, kas ji tokia, iš kur, kame tarnauja, ir atsisveikinant, duodamas pabučiuoti jai į delną, taip suspaudė jos veidą rankoj, jog, iš pusiausvyros išėjusi, pasverdėjo ir galva įsispyrė į kunigėlio krūtinę. Staiga pajuto ji arti savo veido šiltą, arbata kvepiantį kunigėlio kvapą, pajuto ant savo kaklo kunigėlio lūpas: kraujas jai veidą užliejo, smagiai pradėjo plakti širdis, apsvaigo galva, bet tąsyk kunigėlis suėmė ją už rankų ir atitolino nuo savęs. Tylu kapinėse: nei žmonių, nei triukšmo, nei kasdieninio judėjimo. Visur vien stirkso kryžiai, visur smėlio kupsteliai, po kuriais ilsisi žemės vargdieniai; visur žaliuoja medžiai, žydi gėlės, ir gedulingai birbendamos skraido žiedas nuo žiedo ratuotos bitelės. Skraido, birbena ir, regis, pasakoja, kaip sunkiai velioniai pasaulyje gyveno, kaip vargo, triūsė, kaip į kapus nuėjo; kaip vienus šioje ašarų pakalnėje bėdos graužė, kitus ligos kamavo; kaip paskui vienų ilgai verkė, kitus veikiai pamiršo. Pasakoja, kaip mirusi močiutė mažučius našlaičius paliko, kaip mirė mergelė, meilės nepažinusi, kaip ilsis bernelis, svetimoje salelėje galvelę paguldęs... Skraido, birbena, pasakoja. Klauso jų medžiai, gėlės ir kryžiai pakrypę... Daug daug ant kiekvieno kapo, kiekvienam žiedeliui bitelė rauda, pasakoja ir bepasakodama giliai atsidūsta, suzvimbia ir, apsukusi ore ratą, išnyksta dangaus mėlynėje. Ir, bitelės įsiklausiusi, nutilo, prie kapo prilipusi, lyg nurimo; tačiau retkarčiais traukosi jos pečiai, dreba nugara, ir rankos rausiasi giliau į motutės kapą. Bažnyčioje pasibaigė ir pamaldos, ir žmonės pradėjo namo skirstytis, ir pro kapines ratais trinksėti. Vieni jų užsuko į kapines dar pasimelsti už tėvus, brolius, seseris; šen bei ten pradėjo balsu verkti, vaitoti, brangiais gailiais žodeliais velionius minėti. Vienur verkė motutė dukrelės, kitur dukrelė motutės. Tai ant nesuskubusio dar apželti kapo verkšleno jauna našlė, tai meldėsi poteriavo žila senutė, pergyvenusi vaikaičius. Koplytėlės pavėsyje sėdinėjo pasimeldusios moterėlės ir, kąsdamos ragaišio su sūriu, peikė savo marčias, nusiskundė tėvais, sūnumis. Kitoje vietoje dėstė bėdas vargelius dvi seniai nesimačiusios seserys, toli viena nuo antros išėjusios už vyrų. Žodžiu, čia buvo vieta ne liežuviams, ne apkalbinėjimams, o vieta ašaroms išlieti, vargeliams išpasakoti ir brangiems mirusiems atsiminti. Profesorius, tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius dar anais spaudos draudimo laikais, savo moksliniame veikale Žemaičių senovė apie tą atsiliepia taip: Žemaičių kalnas Medvėgalis yra didžiausias piliakalnis, kokį iki šiol esu kur nors matęs. ši tvirtuma savo didumu ir taisyklingumu lankytojui daro didelį įspūdį. Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų rėmę kurios nors garsios giminės pilies kuorai. Jis yra buvęs ne tik tvirtuma, bet ir platesnio gyvenimo židinys. Kad piliakalnis stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai jį lankytų minios keliauninkų ir jis būtų taip garsus, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė. O dabar apie jį mažai kas ir težino. Lietuva turėjo savus pradus, savarankiškos originalios kultūros pradus, bet, deja, jai nebuvo lemta išaugti į tvirtą milžiną - ji buvo užslopinta jau, o gal ir amžiuje, nes greta jos prigijo kitokia civilizacija, iš kitokio kelmo išaugusi ir persisunkusi krikščionybės bei feodalizmo dvasia. O Karaliaučiaus profesorius Engelis sako: Tai buvo turtinga ir prabangi kultūra, kurią vokiečių ordinas sugriovė, kai amžiuje pradėjo nukariauti prūsus. Ir taip iš pagrindų varė atvertimą į krikščionybę, kad šita išsišakojusi ir nuostabiai aukšta kultūra šiandien yra be pėdsako nuaidėjusi ir žlugusi. Aš savo jaunystės dienomis lankiau keletą kartų. Paskutinį kartą aplankiau jį beveik po 60 metų, 1956 m. Nors į jo viršūnę įkopti ir nebegalėjau, bet iš tolo gėrėjausi jo pasakišku paslaptingumu ir didumu. Jo didybės ir paslaptybės įspūdžių parašiau legendą "Medvėgalio pilis". Aplinkui gūdūs šilai, klampios balos, klampios pievos, mauruoti vandens liūnai, raistai ir vėl miškai ir miškai. Tarp tų miškų kur ne kur praskintos margės - ariamų dirvų sklypai. Prie tų sklypų pamiškėse tūno susigūžusios, prie žemės šiaudiniais stogais pritūpusios samanotos lūšnelės. Tūno jos prie žemės pritūpusios ir, regisi, bijo, kad išlindęs iš miško kryžiuotis jų nepamatytų ar kitas kuris priešas žemaičio turtu nesusigundytų. Apie lūšneles nei tvorų, nei daržų, nei sodų, ir ne tik žmonių, bet ir gyvulių nematyti. Net šunelis, ir tas niekur nesiskardena, tik tamsioje, nykioje girioje nuolat tarškia, kalena snapais geniai margasparniai, kranksi juodieji varnai, vaitoja laukiniai karveliai, o šakotų ąžuolų ir eglių viršūnėse nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo kliauga, lyg ką pasakoja strazdai giesmininkai, ir įvairių paukščių paukštyčių balsai balseliai pripildo mišką ir susilieja į vieną nors skambią, bet nedarnią harmoniją. Tuo tarpu negirdėti triūsiančių žmonių šnekos, neatsiliepia miške jų dainų aidas, o ir darbuojasi jie tarytum paslapčiomis, tarytum ne sau ir ne savo margėse. Tylūs ir tie, kurie gano miškuose savo gyvulėlius ir sergsti juos ir nuo plėšraus žvėries, ir nuo pikto kryžiuočio akies. Tik retkarčiais išeina jie iš miško į aikštes pasidairyti, į stūksančią tarp raistų ir pelkių pilį paveizėti ir laukų oru atsikvėpti. O, regisi jiems, čia pat, bet pasiek tu jį žmogus, kad gudrus: jei neprigersi giliuose grioviuose, nenugarmėsi pelkių akivaruose, tai, prisikasęs kalno, tikrai galą gausi vilkaduobėse. Tik savieji, tik patikimieji žino per pelkes ir raistus kelią. Medvėgalio pilies kampinio bokšto viršūnėje visuomet stirkso derva išteptas ir šiaudais aprištas aukštas stiebas. Prie jo nuolat stovi ginkluoti vyrai. Jie dieną naktį budi ir žvalgosi į tolimesnius ir artimesnius piliakalnius bei sargybos bokštus ir stebi visą apylinkę. Ir ant kitų piliakalnių taip pat dieną naktį eina sargybą ginkluoti vyrai, dairosi į visas puses ir seka plačią apylinkę, nes kryžiuotis gudrus, apgaulingas ir klastingas: kartais jis puola Žemaičių kraštą iš pietų nuo panemunės, kartais, susidėjęs su kalavijuočiais, - iš šiaurės vakarų ar iš kitur. Tačiau sumanus žemaitis visur pristatė jiems pilių, spąstų ir sudarė kliūčių. Tik iš Kuršių vilnių, Ventos miškų ir iš padubysio girių nesistiebia į dangų piliakalniai ir pilių sargybos bokštai. Nuo amžių ten niekas, be žvėrių ir paukščių, nesikuria ir negyvena. Per tuos tankumynus neįsilaužia į Žemaičių kraštą ir joks kitas priešas. Bėda žemaičiams, kai ant kurio piliakalnio suliepsnoja stiebas ir į padangę iškyla kruvinų dūmų stulpas. Nepraeina nė valandėlė, ir tuojau suliepsnoja piliakalniai, o šiaurėje nušviečia plačią padangę aukštoji Šatrija ir stačioji Girgždūta, ir baisi žinia apskrieja visą Žemaičių kraštą. Kas gyvas susirūpina tuomet savo gyvybe, savu turtu, savo artimaisiais. Seniai, moterys ir vaikai bėga slėptis į tamsias nykias girias, į klampius raistus. Kiti varosi į gynimosi pilis savo gyvulėlius, gabenasi mantą. Pajėgesnieji vyrai skubiai balnoja žirgus, ginkluojasi kalavijais, buožėmis, ir vieni traukia į pilis, kiti skuba priešui kelią pastoti. Kam kur slėptis, kam kur joti, jau iš anksto vadų pasakyta ir visa sueigose aptarta ir apsvarstyta. Jis toks painus, vingių vingiais iškraipytas, taip gudriai ir sumaniai užmaskuotas, kad, be vadovų, niekas kitas jo ir nežino: žingsnis nuo kelio į dešinę ar į kairę - žingsnis į prarają, marmalynę ar į vilkaduobę, kurios dugnas aštriais ąžuoliniais kuolais dantytas. Bet kryžiuočiai, pažinę žemaičių gudrumą ir sumanumą, kitąsyk braunasi prie piliakalnio ir tiesiausiu keliu, neieškodami brastos. Šimtai jų, geležimis apsikausčiusių, žūva pelkėse, raistuose, nugrimzta klampiose marmalynėse, su žirgais prigeria akivaruose ar, pasimovę ant aštrių ąžuolinių kuolų, miršta vilkaduobėse. Tačiau tie, kurie prisikasa prie jos, patys nebebrangina savo gyvybės, nežino pasigailėjimo ir pilies gynėjams. Ir apgultieji iki paskutinio kraujo lašo ginasi nuo užpuolikų, ir jie nebebrangina savo gyvybės, ir kiekvienas tik trokšta kuo daugiau išžudyti savo priešų, kuo daugiau pralieti jų kraujo, kad ramia sąžine galėtų keliauti pas savo protėvių šešėlius, kur tik žuvusiems už laisvę ir už tėvynę vieta amžinose Praamžiaus dausose. Vieną kartą, rudeniop, kryžiuočiai, pasikvietę talkon brolžudį Čekų karalių Joną, kuris atvyko į Žemaičius pagonių krauju savo baisios nuodėmės nuplauti, su didele kariuomene įsiveržė į krašto gilumą ir apgulė Medvėgalį, ant kurio buvo susitelkę apie porą trejetą tūkstančių pilies gynėjų su milžiniško ūgio karvedžiu Žilvinu. Iš pradžių Čekų karalius, prisiartinęs prie piliakalnio ir pamatęs, kad jis tarp raistų, ežerų ir balų kaip sala plūduriuoja vandenyje ir kad pilies paėmimas bus sunkus ir pareikalaus daug aukų ir laiko, pasiuntė kelis riterius įtikinti žemaičių, kad jie pasiduotų geruoju. Kai pasiuntiniai prisikasė prie kalno, žemaičių karvedys Žilvinas paklausė. Kas jūs esate ir ko iš mūsų norite. Mes esame Čekų karaliaus Jono pasiuntiniai, o ko jis nori, mes tuojau pasakysime. Jei jūs pasiuntiniai, tai prašom į vidų. Mes pasiuntiniai krikščionys, mes jumis, pagonimis, nepasitikime. Su pasiuntiniais mes elgiamės kaip su pasiuntiniais, o su grobikais ar įsibrovėliais - kaip su tokiais. Tai ko Čekų karalius iš mūsų nori? Jo didenybė Čekų karalius Jonas žada dovanoti jums visiems gyvybę, jei jūs geruoju pasiduosite, sudėsite ginklus, priimsite iš mūsų krikštą šventą ir daugiau nebekelsite rankos prieš kryžiaus karių ordiną. Gyvybę duoda ir atima dievai, bet ne koks ten žemės karalius! - atsakė jam karvedys Žilvinas, paskui pridūrė: - O jūs paklauskite Čekų karalių, kuo mes jam kliūvame, ko jis atsibastė į mūsų kraštą, - juk jo karalystė mūsų žemių netgi nesiekia? Jūs neduodate jam ir mums plėstis į Rytus. O jūs gyvenkite savo žemėse, kaip mes gyvename, nesiplėsdami per jūsų žemes į Vakarus. Mus siunčia ir čia, ir į Rytus dievo vietininkas žemėje. Tai jis nori karaliauti žemėje, kaip jo dievas danguje. Jo norai ir valia - šventi mums ir jums!.. Mes laukiame jūsų atsakymo - taip ar ne. Mums reikia laiko pasitarti. Pasitarkite, tik ne ilgiau, kol pradės trumpėti žmogaus šešėlis, - atsakė pasiųstieji ir pažvelgė į saulę. Tarėsi žemaičiai neilgai. Tai kaip, vyrai, ar pasiduosime geruoju ir priimsime jų krikštą ir dievą, ar visi mirsime už savo žemę, laisvę ir protėvių tikybą? - paklausė savo vyrus karvedys Žilvinas ir palaukęs kalbėjo toliau: - Pagalvokite, vyrai, gerai pagalvokite: jų tris ar keturis kartus daugiau negu mūsų! Gyviems išlikti nėra vilties nė vienam. Pasidavę geruoju, apsikrikštysime, priimsime jų dievą ir, sugrįžę į savo namus ir šeimas, vėl sveiki gyvensime ir nuolankiai vergausime atėjūnams. Geriau laisviems mirti, negu pavergtiems gyventi atsiliepė iš pilies gynėjų tarpo balsas. Ne su saule gyvensim! Ne su saule, pradėjo šaukti iš visų pilies pasienių ir nuo kuorų. Diena mūsų - amžius mūsų! Geriau mirti, negu vergauti, subruzdo visa įgula ir pradėjo grasinti ginklais ir kumščiais. Vyrai peršaukė visus rūstus ir tvirtas karvedžio balsas. - Jei taip, tai pasižadėkime, prisiekime savo dievams kiekvienas nukauti ne mažiau kaip po tris kryžiuočius. Kiek kuris nukausime, tiek turėsime sau vergų amžinose dausose, o aš pasižadu nudėti jų triskart tiek, kiek turiu ant rankų ir kojų pirštų. Prie ginklų. Prie ginklų pradėjo šaukti iš visų pilies kerčių, nuo kuorų, nuo sienų. Mirtis įsibrovėliams. Jie ne pasiuntiniai, o įsibrovėliai. Jie tik pasiųstieji. Karvedy! - sušuko iš apačios vienas karaliaus pasiųstųjų. Šešėlis pradeda ilgėti: mes laukiame atsakymo - taip ar ne?! Žilvinas palypėjo į kuorą ir taip atsakė karaliaus pasiųstiesiems. Kai šis kalnas suslūgs, kai šios pelkės išdžiūs, kai šiuos raistuos sugargažėję rekežiai medžiai užaugs ir kai akmenys duona pavirs - tuomet mes tau, šunie kryžiuoti, geruoju pasiduosime ir tavo dievą savuoju vadinsime. Mūsų keliolika vėliavų, o jūsų tik saujelė - mes jus išnaikinsime kaip kalno žiurkes. pagrasė karaliaus pasiuntiniai. O kiek patys savųjų neteksite? - su panieka paklausė nuo kalno žemaičių karvedys Žilvinas ir paaiškino. Kiekvienas mūsų esame savo dievams pasižadėję nudobti ne mažiau kaip po tris jūsiškius. Mes visi šarvuoti mus apsaugos mūsų šarvai. O mes sudaužysime juos savo ąžuolinėmis buožėmis. Mūsų vienų riterių dvylika vėliavų. Kaip jūs įveiksite juos. Mes juos išsmaigstysime savo ietimis. Kai pasiuntiniai pranešė karaliui žemaičių atsakymą, jis baisiai supyko, paliepė savo kariams tuojau supti piliakalnį iš visų pusių ir išstatyti sargybas, kad nei žvėris iš jo neišbėgtų, nei žmogus neišeitų. Kitiems kariams įsakė kirsti girioje medžius, vežti juos prie raistų ir balų, pinti plaustus, statyti tiltus ir tiesti kelius prie piliakalnio. Kadangi artėjo rudens liūtys, tai karalius skubėjo ir įsakė darbuotis be atvangos dieną ir naktį. Sujudo sukruto grobio ir kraujo ištroškę ordino kariai. Pasitikėdami stipria sargyba ir dievo palaima, paleido pievose ir kviečių margėse ganytis savo žirgus, padėjo ginklus ir ėmė darbuotis pjūklais ir kirviais. Dieną naktį plušėjo ir apgultieji: pylė pylimus, stiprino pilies ąžuolinius rentinius, statė mietų statinius, gilino griovius, rausėsi žemėse kaip kurmiai ir ruošė puolikams spąstus. Greit buvo nutiesta per balas, raistus ir Sietuvą keletas tiltų, iš jo atplukdyti plaustai, ir piliakalnio puolimas pagal karaliaus duotą ženklą prasidėjo iš visų pusių. Puolikai per griovius permetė savo prietilčius, pristūmė plaustus su taranais ir sienų griautuvais ir pradėjo daužyti kalno papėdės sustiprinimus. Žemaičiai iš pradžių paleido į puolikus vilyčių debesį, iš svilksnių apipylė juos akmenų kruša ir pasirinkdami ėmė smaigstyti ietimis taranų ir griautuvų aptarnautojus. Tuos, kurie persirisdavo per sienas, pasitikdavo ilgakočiais kirviais, buožėmis, kalavijais. O kai puolikai pralauždavo ir pasidarydavo sienoje angą, žemaičiai pro tą spragą ridendavo nuo kalno girnų didumo akmenis, kurie traiškė apačioje priešą ir savo sunkumu daužė prietilčius ir taranus. Kai sienojai jau buvo pralaužti keliose vietose, žemaičiai ant kryžiuočių prietilčių permetė savuosius prietilčius ir susiėmė vyras su vyru. Kryžiuočiai kovėsi pasikeisdami, tuo tarpu žemaičiai gynėsi be poilsio ir kreipė didžiausią dėmesį į taranus bei sienų griautuvus, stengdamiesi juos arba nustumti nuo plaustų į vandenį, arba taip sugadinti, kad ne taip greitai galima būtų juos pataisyti. Greitai grioviai prisipildė puolikų ir gynėjų lavonų, ir vanduo juose pasidarė tirštas ir raudonas. Kai vieni lavonai krito į vandenį, kiti grimzdo į dugną, lyg užleisdami vietą naujiems. Kovėsi dieną ir naktį be atvangos. Kiekvienas žemaitis kovėsi prieš šešis priešus. Kryžiuočiams, čekams ir samdytinai kariuomenei vadovavo pats karalius, o žemaičiams, pasak priešų kronikos, dešimties pėdų aukščio karvedys. Kai piliakalnio apačioje buvo išgriauti visi sienojai, žemaičiai pasikėlė į kalno viršūnę. Kai ir kryžiuočiai prikopė pilies sienas, aršiausia kova užvirė iš naujo. Apgultieji pylė nuo pilies sienų ant puolikų galvų degančią dervą, verdantį vandenį, prikopusiems užberdavo akis karštais pelenais, smėliu, nublokšdavo žemyn ąžuoliniais rąstais, tačiau puolikai, prisidengdami tam tikrais stogais, rausė kalno papėdę, kasėsi po sienomis ir griovė jas kitąkart ir ant savo galvų. Pagaliau dešimtą parą žemaičiai pristigo ridenamųjų akmenų, pristigo dervos, iššaudė visas vilyčias, sutrupino į priešų galvas ąžuolines buožes ir išsvaidė ietis, bet pasiduoti gyvi nenorėjo. Čekų karalius iš naujo pasiūlė jiems pasiduoti ir pažadėjo likusiems piliakalnio gynėjams už narsumą dovanoti gyvybę. Karalius pasiūlė tik tada, kai pamatė, kad ir jo kariuomenė žymiai sumažėjo, o likusiems išsisėmė drąsa ir patvarumas, tuo tarpu jam reikėjo paimti dar keletą žemaičių pilaičių, apgrobti kraštą, pasimedžioti kuo daugiau belaisvių ir dar pajėgiems pasirodyti Prūsuose ir netuščiomis rankomis sugrįžti namo į Čekiją. Žemaičiai, kad galėtų prisikasti iš kalno akmenų, pasiūlė jam vienai dienai paliaubas padaryti - neva nukautiesiems palaidoti ir dėl sąlygų pasitarti. Karalius nesutiko ir, nedavęs žemaičiams nė atsikvėpti, vėl pradėjo pulti. Pagaliau dvyliktą dieną sąjungininkai, paėmę pilį, rado kalno viršūnę gynėjų lavonais nuklotą ir krauju pažliugusią. Nukautųjų tarpe rado ir žemaičių vadą, dešimties pėdų žmogų milžiną. Kai apie tai pranešė karaliui, ir jis susidomėjo nukautu milžinu ir užkopė į kalną jo pažiūrėti. Dievobaimingojo kryžiaus kario nestebino kalno viršūnės vaizdas. Nesidomėjo jis ir išlikusiais gyvais žemaičiais, kurie, susispietę vienoje kalno kertėje, su panieka ir neapykanta žiūrėjo į laimėtojus. Nors jie dar ir buvo gyvi, bet retas kuris nebuvo sužeistas ar pritrenktas; kiti ir sveiki išlikę iš nuovargio vos laikėsi ant kojų. Kur tas milžinas pagonis, paklausė karalius. Štai, viešpatie, pažiūrėkite, kokios rankos, kokios kojos, o krūtinė kaip eržilo. Tikras laukinis! Karalius prisiartino, apžiūrėjo lavoną iš visų pusių ir su pasibjaurėjimu paspyrė jį koja. "Lavonas" staiga atgijo, stvėrėsi ginklo ir dar gulėdamas norėjo kirsti karaliui, bet ginklanešiai išmušė jam iš rankų ginklą ir jį patį sukapojo kalavijais. Tėvai vienuoliai, palydėdami karalių nuo kalno, paklausė, kas daryti su išlikusiais gyvais žemaičiais. Visus išžudykite ir nė vieno gyvo nepalikite, įsakė supykęs karalius. O kokiu vardu prieš nužudant juos pakrikštyti. Nė vieno nepakrikštykite: tegul visi eina pragaran ir tegul juos ten per amžių amžius velniai mėsinėja. Prakeiktieji, ir visą savo mantą, ir maisto atsargas sudegino. Dar pridėjo karalius ir ranka davė ženklą žudyti piliakalnio gynėjus. Mat jam gėda buvo su tokiu mažu belaisvių skaičiumi pasigirti Prūsuose ir pasirodyti Čekijoje. Kai visi pilies gynėjai buvo išžudyti, karalius sukvietė į kalno viršūnę visus vadus, kunigus, vienuolius, ir visi drauge pagiedojo pergalės giesmę, atlaikė mišias šventas ir padėkojo dievui už pagonių nugalėjimą. Vakare karalius surengė vaišes kalno viršūnėje vadams ir didikams, o apačioje, ant prietilčių ir plaustų - riteriams, broliams, broliukams, knechtams ir samdytinai kariuomenei, kurios skaičius taip sumažėjo, kad kai vadai apžvelgė ją iš viršaus, nebesaldi pasidarė jiems ir pergalės puota. Nakvojo karalius kalno viršūnėje. O kas ten vis dar nemiega? vidunaktį paklausė karalius. Ten apačioje, viešpatie, vaitoja dar nepadvėsę pagonys. Pribaikite juos visus jie man neduoda miegoti. Viešpatie, patamsy negi įžiūrėsi, kurie dar gyvi, kurie padvėsę visai, o visus negi išsmaigstysi kalavijais. Tai apipilkite juos degančia derva. Viešpatie, kad pagonys visą dervą ant mūsų galvų išpylė visos statinės tuščios. Tai apliekite juos verdančiu vandeniu, dar paliepė karalius, apsivertė ant kito šono ir užmigo. Rytojaus dieną trimitai nuo kalno viršūnės paskelbė ginkluotis, balnoti žirgus ir traukti Žemaičių krašto plėšti. Tai buvo 1236 metais, Mindaugo laikais. Didysis Livonijos ordino magistras, sulaužęs paliaubų sutartį su Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Mindaugu ir sukvietęs daugybę Europos didikų grafų, baronų ir riterių, sumanė paimti jo sostinę Vorutą ir sulyginti ją su žeme, kad tokiu būdu padarytų galą didėjančiai Lietuvos galybei ir atkeršytų pagonių valdovui už nesikrikštijimą. Susitaręs su Sėlių krašto kunigais, Mindaugo priešais, patraukė jis per jų žemes į Vorutą, užeidamas ją užuolankom iš rytų. Nors ir sunki buvo magistro kelionė per svetimą kraštą, bet vis dėlto Mindaugo valdomas žemes jis pasiekė su nelabai dideliais nuostoliais: tame žygyje nemažai jam padėjo tie patys lietuviai, Sėlių krašto smulkieji kunigai. Pasiekęs Mindaugo valdomas žemes ir poilsiui apsistojęs netoli Vorutos, prie didelio Rubikių ežero, magistras sukvietė karo tarybą - svečius grafus, baronus, riterius, savuosius vadus, Lybių ir Žemgalių krašto neofitus - jam parsidavusius didikus. Ilgai jie visi tarėsi ir svarstė: ar tuojau pulti ir apgulti Vorutą, ar pirma sunaikinti tris prie ežero esančias pilaites, kad tokiu būdu apsisaugotų nuo netikėtų puolimų iš užnugario. Buvo nutarta pirma paimti tas pilaites, išžudyti jų įgulas ir užtvenkti Volupį ir Vorelį, tuos du dirbtinius upokšnius, kurie, atvesti iš ežero, skalavo Vorutos sienas ir teikė jai vandenį ir apsaugą. Viskas buvo padaryta, kaip nutarta: pilaitės paimtos, įgulos išžudytos, abu upokšniai užtvenkti, o visos apylinkės gyventojai apiplėšti ir išblaškyti. Bet, deja, per savo uolumą magistras pamiršo pasilikti sau belaisvį, kuris parodytų jiems tiesiausią ir sausiausią kelią į Vorutą. Tame žygyje dalyvavo ir vienas neseniai įšvęstas į riterius ir apvilktas garbingais vikingo drabužiais neofitas iš lietuvių. Jį magistras pasiėmė su savimi ne kaip karį, o kaip vertėją. Jo tikroji pavardė buvo Darbautas, o vardas Algis. Jis dar mažas buvo pagrobtas kalavijuočių kaip įkaitas už tai, kad jo tėvas, smulkus Sėlių krašto kunigas, nesidavė ordinui nei perkalbamas, nei paperkamas ir priešinosi jo užmačioms pasidaryti sau kelią į Rytus per jo žemę. Jis buvo kunigas karingas ir pajėgus. Nesugyveno jis ir su kitais Sėlių valdovais ir laikė Mindaugo pusę. Užtat jie ir išdavė jo dešimties metų sūnų kalavijuočiams kaip įkaitą. Kalavijuočiai dar nepilnametį kunigo sūnų pakrikštijo Fricu ir paliko jam tą pačią pavardę, tik sutrumpinę ją į Darbut, kad labiau panaši būtų į vokišką negu į lietuvišką. Jau paaugęs pradėjo šlykštėtis ne tiek savo sutrumpinta pavarde, kiek nauju krikščionišku vardu - Fric. Taip šaukdavo jo tėvo dvare vieną piktą šunį. Rygos vyskupui berniukas iš pat pradžių krito į akį, ir jis norėjo padaryti jį vienuoliu misionierium Lietuvos žemėse. Bet jam nesisekė teologijos ir švento apaštalavimo mokslai, ir jis labiau linko prie riterių ir nuolat mankštinosi Padauguvyje ant savo risto žirgo. Į šitą žygį magistras paėmė jį dar ir dėl to, kad norėjo parodyti Sėlių krašto kunigams, kaip jie, kalavijuočiai, gražiai elgiasi su neofitais lietuviais, kad įšventina juos net į ordino riterius ir apvelka garbingais vikingų drabužiais. Jo tėvas, kunigas Darbutas, seniai jau buvo miręs. Jo valdas buvo pasigrobę kiti kunigai, o kur motina, broliai ir seserys, Fricas nežinojo. Taip pat nežinojo, kur tos tėvo valdos buvo, nors šiek tiek, kaip per sapną, ir atminė dantytais kuorais ant aukšto kalno pilaitę... Pilaitę rietė gilus griovys, per kurį buvo permetamas tiltas. Atminė gūdų šilą, aukurą po šimtamečiu ąžuolu, mergeles vaidilutes ir seną krivį su ilga riesta lazda ir ilga žila barzda. Atminė dar, kaip jo mamaitė ilgas valandas rymodavo ant pilaitės kuorų ir laukdavo tėvelio pargrįžtant iš žygio. Ir dabar, keliaudamas savo tėvų, senelių ir prosenelių kraštu, jis skendo mintyse ir prisiminimuose, bet, deja, neturėjo su kuo jais pasidalyti ar ko pasiteirauti. Kiekviena pakely užeita pilaitė panaši jam buvo į jo tėvo dvarą. Kiekvienas upelis, regėjos jam, tas pats, kuris tekėjo per jų valdas. Kiekvienas šilas jam buvo panašus į tą, kuris matėsi nuo pilaitės kuorų. Net ir vieversėlių čirenimas jam buvo savas. Kai kalavijuočių kariauna sustojo poilsio prie Rubikių ežero, jam pasirodė, kad ir tą ežerą jis savo vaikystės dienomis yra matęs ir drauge su broliais jame irstęsis ir meškeriojęs. Po karo tarybos posėdžio išėjo magistras su svetimšaliu riteriu grafu paežere apsidairyti. Dėl visa ko, jei pasisektų sutikti ar pagauti kokį lietuvį, pasiėmė su savimi ir vertėją. Nuostabus kraštas, nuostabus ežeras, nuostabūs ir patys žmonės, stebėjosi magistras, apžiūrinėdamas savo kariaunos stovyklos vietovę. Nuostabus kraštas, nuostabus, - pataikaudamas magistrui, gyrė Lietuvos kraštą ir grafas. O ten už ežero, matai, grafe, kokie laukai, kokios pievos, kokios sodybos, ir nė vieno gyvo žmogaus ar naminio gyvulio. Visi pabėgo į miškus. Kad negrėstų pavojus, leisčiau savo broliams žydrame vandenyje patiems pasimaudyti ir savo arklius paplukdyti. Nuostabiai gražus kraštas, nuostabiai, tik kartojo svetimšalis pataikūnas. Tai kad čia mums toks kraštas užsisvajojo magistras. Žemės dausa padarytume. Na, gal dievas duos, magistre: sunaikinsite Vorutą, nuversite nuo sosto pagonį Mindaugą, o paskui - sutartis po sutarties; vienas netesėjimas, kitas; vienas žygis į krašto gilumą, kitas... ir visa Lietuva jūsų! Sėlių kraštas jau ir dabar kaip jūsų, o jei Žemaičių pamariu susisieksite dar su broliais kryžiuočiais, tai ir Rytai neatsilaikys prieš jūsų galybę! - vis pataikavo svetimšalis riteris ir savo mintyse apgailestavo, kad jo plika nusususi grafystė taip toli nuo šio turtingo pagonių krašto. Kryžiuočiai mums ne broliai, grafe: tai girtuoklių, neklaužadų ir ištvirkėlių gauja! - piktai atrėžė jam magistras. Po valandėlės jis kalbėjo toliau. Gera tau pasakyti, grafe, vienas žygis į krašto gilumą, kitas, o kiek mums tie žygiai kaštuoja galvų, kraujo ir pinigų?! Gerai, kad dar jūsų Europa mums padeda, be jos pagalbos mes čia seniai būtume pražuvę pikčiau kaip Palestinoje ar Vengruose... Kad ir toji pati Voruta pražuvę pikčiau kaip Palestinoje ar Vengrijoje. Kad ir toji pati Voruta juk kunigaikščio sostinė, o kur ji. Kur nors tarp raistų ir pelkių. O paliesi ją, šitą širšių lizdą, tai pamatysi, grafe, ne tik patys pagonys, bet ir jų velniai su visomis miško dvasiomis mus puls. Užtat ir reikia susijungti jums su kryžiuočių ordinu: nors jie šiokie ar tokie, bet visgi krikščionys, broliai su pagonimis kariauja. Jie kariauja?! Jų karo tikslas, grafe, tai kuo daugiau žemių užgrobti, kuo daugiau turto prisiplėšti ir kuo daugiau vergų sau parsivesti! Pagonių krikštas ir jų sielų išganymas jiems tiek rūpi, kiek mums pernykštis sniegas! Savo karais jie tik šventam popiežiui akis dumia ir mums už akių užbėgti stengiasi. O jūsų, magistre, koks šio karo žygio tikslas?- paklausė svetimšalis grafas. Mūsų šio karo žygio tikslas - dievo vietininko žemėje tikslas! Štai koks mūsų brolių kalavijuočių karo žygio tikslas! - nutraukė jį magistras, ir jie abu nutilo, bet kai magistras vėl užsiminė apie belaisvį, kuris parodytų jiems kelią, grafas jį nuramino. Dėl to, maloningasis pone, tai maža bėda: man vienas belaisvis lietuvis, kvočiamas dėl pilaičių įgulos bei jų paslapties, išdavė ir tai, kas esą tose ežero salose. Vienoje ežero saloje esanti jų deivės Mildos šventykla. Į tą šventyklą tegalima esą įžengti tik per tam tikrus šventus vartus. Tą šventovę dieną naktį sergstinčios nekaltos mergelės vaidilutės ir vienas krivis. Mergelės esančios visos jaunos, visos gražios, gražuolis ir pats krivis. Jis geriausiai ir nuvestų mus į Mindaugo sostinę, pačiu trumpiausiu ir sausiausiu keliu. Be to, tas lietuvis išdavė man ir kitas tos salos paslaptis, būtent, kad paprastiems pagonims tos šventyklos vartai atsiverią tik Mildos šventės dieną, o šiaip ištisus metus jų slenksčio negalinti peržengti nė vieno mirtingojo žmogaus koja. Jis prisiminė, kaip su savo mamaite ir sesute Vida lankė Mildos šventyklą prie tokio pat didelio ežero. Atminė, kaip Mildos šventės naktį visa paežerė nušvito laužais, o berneliai ir mergelės plukdė į vandenį savo vainikėlius. Paleido į vandenį savo vainikėlį ir jo mažoji sesutė Vida, bet jis nesusitiko nė su vienu bernelio vainiku. Užaugusi ji pasišventė deivei Mildai tarnauti ir jai atidavė savo vainikėlį. Juk mes neturime nei laivų, nei valčių, o ežeras platus ir gilus. Sala, matai, vis dėlto nearti. O be to, gal ir ją saugo koks nors nemažas ginkluotų lietuvių būrys, ir magistras susirūpino ne tiek dėl salos tolumo, kiek dėl grafo įžūlumo užbėgti jam už akių. Jis jau vaizdavosi jaunas gražias vaidilutes, puošnią Mildos šventyklą, tylą, pavėsį, ramybę ir krivį, kuris jį geriausiai nuvestų į Mindaugo sostinę. Reiks atsiklausti karo tarybos, - atsakė jam magistras ir pasiryžo pats pasiekti salą ir pasirinkti sau gražesnes vaidilutes. Kai jis pranešė apie tai karo tarybai, visi tam jo sumanymui pasipriešino ir pasiuntė į salą ant sukalto plausto nedidelį dalinį, sudarytą iš knechtų, vieno riterio vado ir vertėjo. Jiems buvo įsakyta išgriauti aukurą, užlieti šventąją ugnį, sudeginti šventovę ir pristatyti į krantą visas gyvas ir nepaliestas vaidilutes ir patį krivį. Gerai apginkluotas dalinys, atsistūmęs nuo kranto, nusiyrė į paslaptingąją salą. Visi yrėsi, darbavosi sutartinai, žvalgėsi į tolimesnes ežero pakrantes ir buvo pasiruošę bet kokiems netikėtumams. Priplaukę salą, įsiklausė, kas joje dedasi, ir irklų vietoje paėmė į rankas ginklus. Saloje giedojo čiulbėjo paukštytės, ramiai ošė šimtamečiai medžiai, o apie salą vėjo lankstomi siūravo ajerai ir, susisiekdamos išplaukėjusiomis viršūnėmis, kažin ką ramiai, saldžiai ir paslaptingai šnibždėjosi švendrės. Šiaip saloje nebuvo girdėti nė vieno žmogaus balso, nei mažiausio bildesio, tik vienoje vietoje, po šimtamečiu ąžuolu, kilo į dangų dūmų stulpelis. Iš tikrųjų sala atrodė it užburta ar paslaptingų būtybių gyvenama. Tik staiga vidury salos suskambėjo nuostabiai gražus vyriškas balsas, kuriam atsiliepė dar gražesnė mergelių balsų sutartinė. Tame vyro balse ir mergelių sutartinėje pasigirdo joms užgintos meilės godos, ir nerimstančios širdies gėla, ir duotųjų deivei Mildai skaistybės apžadų varžtai. Pasigirdo ir jo sunki dalia nelaisvėje pas kalavijuočius... Ir regėjosi jam, kad tos jų giesmės klausosi ir nurimęs ežero plotas, ir vandenyje viršūnėmis žemyn paskendę medžiai, miškai ir artimesnės bei tolimesnės salos. Staiga nuostabi sutartinė nutilo. Riteris vadas peržegnojo salą, pamosavo į ją kalaviju su šventomis relikvijomis, esančiomis jo rankenoje, ir, padalinęs dalinį į būrius, išlipo į krantą iš visų keturių pusių. Vado įsakymu keli knechtai apėjo aplink salą ir sugrįžę ženklais parodė, kad nieko įtartino neradę. Tuomet pagal vado mostą visi pradėjo kopti aukštais salos krantais į jos viršų. Įkopę nustebo: vidury salos aikštelė buvo aptverta dailia dažyta tvorele; šventyklos vartai išraižyti nuostabiais raštais, išpjaustinėti gėlėmis ir papuošti vainikėliais; už tų vartų po milžinišku ąžuolu ant puošnaus aukuro kūrenosi ugnelė ir šėmų dūmų stulpelis kilo į dangų. Dar toliau salos gilumoje po medžiais buvo matyti kažkokie pastatai. Aplink aukurą klūpojo trylika baltomis drobelėmis apsisiautusių, rūtų vainikėliais pasidabinusių vaidilučių, o jų vidury, iškėlęs į dangų rankas, stovėjo gražiai nuaugęs, palaidais ilgais plaukais, ilga apvalia barzda, baltai apsisiautęs krivis. Įsibrovėlių jis ir vaidilutės tarytum ar nematė, ar negirdėjo. Ilgą laiką ramiai stovėjo ir dalinys, o Fricas, negalėdamas atsižiūrėti ar atsigėrėti tokiu dar vaikystėje matytu reginiu, stovėjo ir bijojo pakrutėti, kad nesudrumstų tos šventos tylos, tos pasakos, kurią jis stebėjo it per sapną. Kartkartėmis dvi vaidilutės, maldingai sudėjusios rankas, prieidavo prie aukuro, jam nusilenkdavo, ir viena uždėdavo sauso medžio šakelę, kita paberdavo į šventąją ugnelę smilkalų žiupsnelį, vėl abi nusilenkdavo ir vėl, maldingai suglaudusios delnus, klaupdavo į savo vietą, į įsibrovėlių dalinį net nepažvelgusios. Viena vaidilutė pasirodė jam lyg kur matyta ar sapnuota ir priminė jam jo tėvo dvaro mergeles. Riteris vadas sukosėjo vieną kartą, kitą, čerkštelėjo kalaviju į šarvus - niekas į jį ir negrįžtelėjo. Tik staiga krivis vėl užgiedojo, ir tokią gi graudžią giesmę, tokiu gi širdį veriančiu balsu, ir taip gailingai vaidilutės jam atsiliepė, kad jis, užuot laikęs rankoje paruoštą kalaviją, nuleido jį žemėn ir visai apstulbo. Tuomet riteris sugriebė krivį už pečių ir, smarkiai jį supurtęs, ištraukė iš mergelių būrio. Krivis parpuolė, bet greitai atsikėlė ir, pagrūmojęs kalavijuočiui abiem kumščiais, vėl atsistojo prieš aukurą. Tuomet riteris liepė jam pasakyti kriviui, kad jis su visomis vaidilutėmis paliktų salą ir keltųsi su juo į krantą. Kai jis perdavė vado įsakymą, krivis ir visos vaidilutės gestais ir mostais griežtai jam pasipriešino ir pasiliko prie aukuro. Užlieti ugnį! Išgriauti aukurą ir padegti šventyklą! - įsakė vadas knechtams. Vieni knechtai puolė griauti aukurą, kiti nubėgo į ežerą vandens. o krivis ir vaidilutės susispietė apie šventąją ugnelę ir, nepaisydami grasinimų kalavijais, nenorėjo trauktis iš vietos. Gynė šventąją ugnelę kaip išmanydami ir visais balsais šaukėsi dievų pagalbos. Tuomet knechtai, vadui paliepus, pradėjo jas po vieną traukti iš būrio už rankų, už drabužių ir stumti į pakalnę. Pritrenktas krivis nebesikėlė nuo žemės. Vienu metu buvo užlieta šventoji ugnelė, išgriautas aukuras ir padegta šventykla. Padegt ir anuos pastatus - įsakė vadas, kalaviju parodęs į salos gilumoje matomus trobesius. Nubėgę su nuodėguliais knechtai tuojau sugrįžo atgal ir pranešė vadui, kad tuose pastatuose slaugomi sunkiai sužeisti Mindaugo kariai, išgriautų pilaičių gynėjai. Sudeginti pastatus ir su Mindaugo kariais, įsakė vadas. Ir pastatai tuojau užsiliepsnojo. Visa tai matė ponas. Jam pradėjo virpėti rankos ir kojos ir tankiai plakti širdis. Pasijuto ir jis esąs tos niekšybės dalininkas, ir jo galvoje pradėjo kilti keršto mintys, viena už kitą baisesnės ir žiauresnės. Tai buvo didi diena. Tai buvo 1237 metų istorinė diena. Tai buvo didi, reikšminga ir iškilminga diena visai Europai, visam tų laikų katalikiškajam pasauliui, o ypač ji buvo tokia dviem viešpačiam Romos popiežiui ir Šventos Romos imperijos ciesoriui: tą dieną išsipildė ilgus amžius protingiausių galvų ir turtingiausių žmonių puoselėta svajonė. Tą dieną dievo vietininko žemėje palaiminimu ir aukščiausios valdžios laikytojo leidimu abu ordinai, Prūsų kryžiuočių ir Livonijos kalavijuočių, amžių amžiams susijungė į vieną nedalomą ir neatskiriamą kariauną. Susijungė tam, kad nušluotų nuo žemės paviršiaus pagonišką Lietuvą, pavergtų po jo šventenybės ir jo didenybės kojų Rytų kraštus ir kad visose tose šalyse įsiviešpatautų šventas kryžius, ordino kardas ir Hanzos pirklių herbas. Tiek Rygoje, tiek Marienburge gaudė bažnyčių varpai, dieną naktį posėdžiavo kapitulos, ir šventos pergalės giesmės kartu su miros ir smilkalų dūmais kilo į šventovių skliautus. Amžių amžiams buvo nutrauktas ginčas dėl abiejų ordinų pranašumo bei jų karingumo ir suduotas mirtinas smūgis Rygos vyskupui, kaip popiežiaus atstovui ir užkariautų žemių valdovui. Dabar Rygos vyskupas ir suvienytųjų ordinų naujai išrinktas magistras kartu sėdėjo už apvaliojo stalo ir svarstė bendrus reikalus. Vakarais liejosi vynas, putojo alutis ir už valgiais bei gėrimais nukrautų stalų sėdėjo savi ir svetimšaliai riteriai, kurie nėrėsi iš kailio, norėdami pasižymėti savo iškalba, savo kilme, turtais, narsa ir drąsa. Saldaus vyno paveikti, visi jie pasižadėjo kovoti su pagonimis iki paskutinio lašo kraujo, nesigailėdami nei savo, nei su savimi atsivestų žmonių gyvybės. Tos iškilmingos dienos puotą užbaigė suvienytųjų ordinų naujai išrinktas magistras, narsus riteris ir gudrus politikas brolis Hermanas. Broliai Kristuje, - prabilo jis į gerokai jau nusigėrusius ir prisisotinusius savus ir svetimšalius riterius, - jeigu jo šventenybė popiežius ir jo didenybė ciesorius būtų leidę mūsų ordinams susijungti nors vienais metais anksčiau, tai tikrai mūsų brolija nebūtų pralaimėjusi mūšio prie to prakeiktojo Saulės kaimo, nebūtų turėjusi tokių didelių nuostolių ir nebūtų patyrusi tokios gėdos. Broliai, juk gėda prisipažinti, kad magistras pralaimėjo mūšį ir pats jame žuvo tik dėl kažkokios ten pagonės mergšės vaidilutės, jos raganiško gražumo burtų sužavėtas! Broliai Kristuje, neteiskime jo už tai, o ir mes nebūsime teisti. Brolis buvo tikras riteris, narsus karys ir prityręs vadas, bet jį apkerėjo toji pagonė ragana... Amžiną atilsį duok, viešpatie, jo sielai, ir tebūnie jam lengva kad ir pagonių žemelė, kurią mes anksčiau ar vėliau turėsime užkariauti ir užkariausime, savo krauju atpirkdami brolio mirtį ir gėdą. Broliai, delsti nebėra ko. Reikia pradėti veikti. Pradėti veikti iš Marijampolės per Memelį ir iš Rygos per Gardiną. Reikia įrodyti jo šventenybei popiežiui ir jo didenybei ciesoriui, kad mes susijungėme ne tik baltame pergamento lape, bet ir juodoje žemėje. Reikia mums greičiau susisiekti vieniems su kitais Žemaičių pajūriu ir atstumti nuo jūros pagonis. Atstūmę juos nuo jūros, mes apjuosime Lietuvą geležiniu žiedu ir pasidarysime per ją sau kelią į Rytus, į kraštus, kur vieni sabalų ir meškų kailiai apmokės mūsų žygį. Broliai Kristuje, didysis mokytojas moko mus mylėti ir savo priešus. Todėl mes dėl savo artimo meilės, dėl pagonių sielų išganymo ir didesnės garbės dievui turime pasistengti kuo daugiau apkrikštyti lietuvių stabmeldžių, kuo daugiau pavergti jų žemių ir pakloti jas popiežiui ir ciesoriui po kojų, nes tie kraštai vis vien bus mums padovanoti. Antras mūsų uždavinys, broliai, tai per Žemaičius prasiskinti sau laisvą kelią sausuma iš Memelio į Ventą, nes susisiekimas jūra nesaugus dėl audrų ir dėl vikingų piratų dažnų užpuldinėjimų. Jei mums tie žygiai nepavykdavo iki šiol pavieniui, tai jau dabar, abiem ordinam susijungus, pasisekimas užtikrintas. Taigi į žygį, broliai Kristuje, į žygį. Amen! Amen! - atsakė į jo kalbą brolija, ir visi, pasitraukę nuo stalų, pradėjo tartis, kaip greičiau pasiruošti dideliam šventam žygiui. Ruošėsi ilgai. Nepasitikėdami vien savo jėgomis, pasiuntė šauklius į Europos viešpačių dvarus kviesti riterių ir savanorių biurgerių į naują didelį žygį prieš pagonis. Kviesti į tas vietas, į kurias dar nė vienas kryžiaus karys ir savo kojos nebuvo įkėlęs. Šaukliai visose kryžkelėse ir viešose sueigose skaitė popiežiaus bulę, suteikiančią visiems žygio dalyviams didelius atlaidus ir nuodėmių atleidimą kad ir už didžiausius nusikaltimus. Be to, išsiųsti į Žemaičių žemę žvalgai slapukai vykdė vadų įsakymus ir skverbėsi pajūriu vis tolyn, vis gilyn, čia priartėdami prie jūros, čia vėl nuo jos nutoldami. Nagrinėjo jie ir pačios jūros įlankas, ieškodami tinkamų vietų laivams priplaukti ir įguloms išsikelti. Žvalgai savo duomenis tuojau pranešdavo į Kauną ar į Uteną, o iš ten jau į Rygą ar į Taliną. Pagaliau, kai buvo surinktos visos reikalingos žinios, patikrinti svarbiausieji duomenys ir atvyko iš Europos svečių, vienas dalinys išžygiavo pajūriu iš Molėtų tvirtovės, kitas iš Ignalinos pilies. Abu daliniai turėjo susitikti pusiaukelėje. Dalinį iš Utenos pilies vedė buvęs kalavijuočių riteris Kazlauskas, pasižymėjęs karuose su estais, latviais ir žemaičiais. Kartu su juo žygiavo nemažai svetimšalių riterių ir daug kitų didikų su savo žmonėmis. Jais jis nors ir nelabai pasitikėjo, bet vedėsi su savimi į karą, norėdamas juos pirmuosius pasiųsti į mūšį prieš žemaičius. Dalinio priešakyje pagal kapitulos įsakymą skverbėsi trys eilės žvalgų, dvidešimt pėdų atstumo žmogus nuo žmogaus, taip, kad matytų vienas kitą. Iš patyrimo vokiečiai žinojo, kad kovoje su žemaičiais reikia ne tiek drąsos ir patvarumo, kiek atsargumo. Jau kiek žygių buvo daryta susisiekti Žemaičių pajūriu vieniems su kitais, bet vis veltui. Tik dabar, susijungus abiem ordinam ir vieniems pradėjus žygį, kitiems iš Vilniaus, nepasisekti negalėjo. Taip bent samprotavo Rygoje ir Telšiuose kapitulos vyresnieji, o ir pats magistras neabejojo ir tik laukė žygūnų pranešimų. Skverbėsi Petraitis patylomis; netriukšmavo, nekirto miškų, negiedojo pergalės giesmių. Dėjosi draugiškai nusiteikęs ir vietos gyventojams, nors tų gyventojų per trijų dienų žygį nebuvo sutikęs nė vieno žmogaus. Tiesa, pajūryje užeidavo jis žvejų pirkelių, ūkelių, bet nei žmonių, nei gyvulių ar naminių paukščių niekur nesimatė, nors pėdsakai ir rodė, kad čia neseniai jų būta. Retai kur pajūryje užtikdavo kokį supuvusį laivelį ar valtelę, ar padžiautus suplyšusius tinklus. Jo skvarbios akys aprėpdavo tolimas smėlio nerijas, o įtemptos ausys gaudydavo per jūros bangų šnarėjimą miško garsus. Žygiavo tik dieną ir tai su didžiausiu atsargumu. Naktį nedegdavo laužų, dažnai keisdavo sargybas ir budėjo miegodami. Susikėlę anksti rytą ar vakare prieš guldami rožančių kalbėdavo tylomis, o kai visi drauge atsakinėdavo, tarytum paliestas širšių lizdas subirbdavo ir šiugždus kuždesys nuošdavo per mišką. Jau tris dienas žygiavo Petras Žemaičių pajūriu ir dar nebuvo pasigavęs sau belaisvio, kad nurodytų jam slaptąjį per miškus kelią, kuriuo susisiekdavo vietiniai gyventojai. Žygiuoti pačiu pajūriu per smėlio kopas buvo pavojinga, kad žvejai nepastebėtų jų iš jūros ar iš tolimesniųjų pakrantės vietų. Skverbtis miškais trukdė tankumynai, per kuriuos kartais kirviais prireikdavo skinti sau kelią. Nemažai lėtino žygį ir klampios balos, raistai ir dažni upokšniai, per kuriuos reikėdavo jei ne tiltus tiesti, tai iš medžių šakų ir kamienų brastas daryti. Kartais išeidavo Jonaitis į pajūrį, įlipdavo į aukštesnę kopą ir žvalgydavos į tolimas pakrantes, kurios, apaugusios medžiais, tarytum subrisdavo į pačią jūrą ar iš jos iškildavo. Tuščia būdavo jūra, ir niekur nesimatė nei laivo, nei valtelės, tik kopose vėjas siautė, nešiojo smiltis, blaškė, lingavo šiurkščius viksvynus, ir bėgo skubėjo prie kranto baltakartės bangos. Pribėgusios jos papūškėdavo į krantą, šnarėdamos išsiliedavo paplūdimy ir apsiputojusios nenoromis traukdavosi atgal į jūrą. Traukdavosi nusivylusios ir murmėdamos, tarytum pavargusios tokius plotus atkeliavusios. Klaikiai atrodė Jonui ir pati jūra, ir jos pakrantėmis nusitiesę miškai, kuriems, regėjos, galo nėra ir nebus. Pagal susitarimą su Klaipėdos tvirtovės įgulos vadu Zenonu buvo pasiuntęs jūra valtį, kad žvalgai sužinotų ir praneštų jam, kaip toli yra įsiskverbę pajūriu ir klaipėdiečiai, bet jūreiviai vis negrįžo. Be žinios dingo ir kiti du žygūnai, sausuma išėję. Kopose tarp Palangos ir Šventosios upės žiočių, prie Naglio kalno, buvo didelis kaimas. Tame kaime gyveno pasenęs žvejys Rytis. Jis turėjo jau nebejauną, bet dar stiprią žmoną, trylika sūnų ir vieną gražuolę dukterį Ritą. Tėvai ir broliai davė jai Ritos vardą, nes ji gimė vieną gražų pavasario rytą, kai patekėjusi saulutė žaidė savo pirmutiniais spinduliais ramiame jūros plote kaip mirgančiame akivare, o dangus rytuose buvo toks rausvas, vaiskus ir skaidrus kaip pačios naujagimės kūnelis. Senis Rytis žvejojo jūroje žuvis, jo pati adė tinklus, gamino visai šeimynai valgį ir, dukrelės padedama, ruošėsi apie namus. Trylika Ryčio sūnų medžiojo miškuose, žvejojo jūroje, ir visi mankštinosi pajūrio kopose - pratinosi kariauti. Vyresnysis sūnus Beržas buvo toks stiprus ir turėjo tokią taiklią akį ir kietą ranką, kad iš lanko pataikydavo į skrendančią žuvėdrą, o miške ąžuoline buože taškydavo kelmus kaip kryžiaus karių makaules. Jaunesnysis sūnus Uoselis nors pats be brolių pagalbos dar ir ant žirgo užsėsti nemokėjo, bet ir jis jau pratinosi kariauti ir iš savo vaikiško lanko pataikydavo į pajūry užsižiopsojusią varną. Ritelė, pabaigusi namų ruošos darbus, rinkdavo pajūry gintarą, uogaudavo, grybaudavo miškuose ir su kitomis kaimo mergelėmis dainuodavo dainas daineles. Vakarais kaimo jaunimas susirinkdavo pajūry ir eidavo ratelių. Žemaičių pajūry nuo amžių buvo saugu, ir joks priešas nedrumsdavo žvejų ir kiemionių ramaus gyvenimo. Tik retkarčiais įsisiautusi jūra išmesdavo į krantą žvejų laivelius, sutraukydavo tinklus, o vėjas kopose nešiodavo smėlį ir iki langų užpustydavo jų trobeles. Bet vieną kartą atšuoliavo į Pajūrio kaimą vytis ir pranešė, kad pajūriu nuo miško atžygiuojančios kryžiaus karių būriai, ir įsakė, kad visi vyrai tuojau balnotų žirgus, ginkluotųsi buožėmis, kalavijais ir trauktų skubėtų vieni pajūriu į pietus, kiti į šiaurę priešams kelio pastoti. Sujudo sukruto Pajūrio kaimo vyrai - žvejai ir kiemionys. Vieni skubiai ištraukė iš jūros tinklus, kiti paliko savo neįdirbtus laukus, ir visi išjojo į karą. Išjojo į žygį ir visi vyresnieji Ryčių sūnūs. Praėjo diena, kita ir trečia, bet joks kryžiaus karys pajūry nesirodė. Išjoję vyrai taip pat nesiuntė namiškiams jokių žinių. Nusiminė seniai, pritilo vaikai, nuliūdo mergelės moterėlės, nes ne viena jų buvo išlydėjusi karan vyrą, tėvą, brolelį ar mylimąjį bernelį. Mergelės, palikusios vienos, nebėjo vakarais pajūry ratelių, nebeskambėjo šile jų dainų dainelių aidas, ir nebevaikščiojo jos miškan uogelių rinkti ar grybauti. Pritilo ir pats miškas, ir regėjos, kad ir jis laukia kažin ko baisaus, staigaus ir netikėto. Tik Palangoje, Mildos šventovėje, dieną naktį ruseno šventoji ugnelė ir vaidilutės garbino galinguosius dievus ir meldė jų pagalbos savo kariams prieš piktus kryžiuočius. Vaikščiojo nuliūdusi ir Ryčių Rita. Ir jai nuliūdimas širdį spaudė, nes ir ji buvo išlydėjusi karan savo mylimąjį bernelį. Vieną kartą išėjo ji miškan pati viena širdelės nuraminti, paukštužėlių čiulbėjimo pasiklausyti, uogelių pasirinkti ir savo mergautinėmis godomis pasiguosti. Ėjo ėjo iš eglyno į pušyną, iš pušyno į beržyną. Visur liūdnai čiulba paukšteliai, klaikiai ošia medžiai, o uogų kaip nėra, taip nėra, tik kur ne kur vienas kitas uogienojas, bet ir tas be uogų. Perėjo girią ir raistą perbrido, o uogų vis nėra. Ir pasuko ji miško takeliu į patį šnabždyną. Pasuko ir nustebo - ogi uogų kaip paberta: ir žemuogių, ir mėlynių, ir bruknių, ir spanguolių, ir gervuogių, o avietės tai pačios taip ir prašosi į burną. Nebežino Ritelė, kokias ir berinkti. Ir visos kaip tik vienu laiku ir prisirpusios, visos ir didelės: tos juodos, tos mėlynos, o tos melsvai pilkos, raudonos, violetinės su atlasiniu atspalviu, it dulsvu iželiu aptrauktos, o jau saldumas, skanumas, tai ir liežuvį nurytum. Renka jas Ritelė, renka, tik girdi, kaip šnabždyne kažin kas kadgi gražiai dainuoja, kadgi švelniai dūdelę pučia, net jai širdelė besiklausant apsalo. Užsiklausė Ritelė ir užmiršo ir uogas rinkti, ir kad ji taip toli nuo savo namelių, ir kad pati viena. Užsimiršo, o kažin kas vis dainuoja ir dainuoja, vis pučia dūdelę ir pučia. Gal koks piemenėlis, pamanė Ritelė, bet nenusiramino. Norėtų ji ir uogas rinkti, ir piemenėlį pamatyti, ir namolio grįžti, bet ir pati nežino, kas jai pasidarė, tarytum kas apkerėjęs būtų. Pasidrąsino mergelė, dar žengė žingsnį į krumyną, pakėlė eglės šaką ir nusigando: žmogus ne žmogus, kelmas. ne kelmas - po egle sėdi miškinis ponas, toksai gi negražus, toksai gi senas: raukšlėtu veidu, susivėlusiais plaukais, nukarusiais antakiais, visas plaukuotas, samanomis apaugęs, o jo pirštai tai tik bėgioja po dūdelės vamzdelį, o akutės mėlynos kaip vaiko. Žiūri Ritelė ir negali nei atsistebėti, nei atsitraukti, nei šaka pridengti nors ir baisus, bet patrauklus. Ir šypsosi kaip vaikas. Kas tu esi? atgaudama kvapą, sušnibždėjo Ritelė ir pridėjo ranką prie savo širdelės. Aš esu Miškinis, šių girių, raistų, pelkių ir viso pajūrio valdovas, - atitraukęs nuo lūpų vamzdelį, atsakė jai miško ponas ir vėl užtirlirliavo. Argi maža mūsų pajūry beturčių, našlių, našlaičių. Seniai seniai, labai seniai, kai dar Lietuvą valdė nuožmūs grafai, baronai ir kiti aukštieji ponai ir kai jie savo baudžiauninkus rykštėmis plakė ir mainė juos į šunis ir daiktus, Platelių ežero Pilies saloje stovėjo prabangūs rūmai. Tuose rūmuose gyveno Platelių ir kitų dvarų valdovas, senas našlys grafas su daugybe tarnų ir vienintele savo dukterimi gražuole Zifrina. Ji buvo tokių skaisčiai baltų veidelių, ežero gelmių spalvos akimis, bet kartu tokia paika ir išdykusi, kad žmonės praminė ją baltaranke ir dykaduone. Baltarankė dykaduonė grafaitė, kaip baltoji vandenų žuvėdra, buvo taip pamėgusi savo ežerą ir salą, kad tiek žiemą, tiek vasarą nenorėjo iš savo tėvo dvaro nė kojos iškelti. Apylinkių žmonės galėdavo matyti ją ir gėrėtis jos pasakišku grožiu tik iš tolo: vasarą - supantis jai savo baltame laively ant bangų, o žiemą, kai ji, apsisiautusi šermuonėlių kailinėliais, lengvose, pora baltų eržilų pakinkytose rogutėse skriedavo ežero ledu ir būdavo panaši į pasakų karalaitę ar į vaiduokliu pasivertusią sniegulę mergaitę. Pamatydavo ją dar parke, kuris tuomet buvo nusitiesęs visa paežere, bet vėl tik iš tolo, nes ir į tą žemės dausų kampelį paprastiems mirtingiesiems, o ypač baudžiauninkams, kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Tame pasakiškame parke augo skeryčiojosi šimtamečiai ąžuolai, epušės, išlakios eglės, pušys; parko kraštus rietė maumedžių ir liepų alėjos; per vasarą parke žydėjo įvairiausi augalai, vėrė akį kiniškų rožių kerai, tvenkinyje plūduriavo vandens lelijos, ir paukščių čiulbėjimas pynėsi su žiedų kvapais. Apie Platelių grafo turtus, apie jo salos rūmų prabangą, apie parką ir dukterį gražuolę sklido gandai po visą Lietuvą ir toli už jos ribų. Daug jaunikių grafų, baronų ir kitų didžiūnų ponų siekė baltosios grafaitės rankos ir širdies, norėjo laimėti jos palankumą, bet išdidi gražuolė turtuolė visiems atsakydavo ir visas jų pastangas paversdavo niekais ir juokais. Jaunikiai kraustėsi iš proto, siuntė pas tėvą naujus ir naujus piršlius ir pasiuntinius, papirkinėjo grafo tarnus, grafaitės kambarines, kalbino ir ją pačią, bet visa buvo veltui - puikuolė ir nemanė tekėti. Bet atėjo neramūs laikai: Lietuvą okupavo švedai, užpuolė Platelius, užėmė Pilies salą, o grafą su grafaite padarė jų pačių rūmuose belaisviais. Jei senas grafas ir nusiminė, tai gražuolė grafaitė kad bent kiek: ji ir švedų karininkus vertė pildyti savo užgaidas, davinėjo įsakymus jų viršininkams, pasipūtusiems generolams, ir elgėsi su jais kaip karalaitė su valdiniais. Kartą Pilies salos rūmuose iškėlė grafas didelę puotą. Sukvietė visos apylinkės grafus, baronus, ponus bajorus, užprašė ir švedų armijos generolus. Visose ežero salose ir pakrantėse tai iškilmei pažymėti grafas paliepė uždegti dervos statines, o pačią Pilies salą įsakė taip nušviesti, kad ji atrodytų kaip saulėtą dieną. Dar prieš kelias dienas vienoje saloje pjovė tai puotai veršius, kitoje darė alų, dar kitoje pynė iš gėlių ir žalumynų vainikus tiltui papuošti, o visų grafo dvarų sodininkai ir gėlininkai kaip įmanydami gražino pačią Pilies salą ir jos rūmus. Suvažiavo grafai, baronai, ponai bajorai ir generolai. Pilyje liejosi vynas, putojo alutis, skambėjo sklidinos taurės, salose ir paežerėje liepsnojo dervos statinės, ir saldžios muzikos melodijos sklido ežero bangomis į krantą. Puotai įpusėjus, parūpo jaunajai grafaitei ežero bangomis pasiirstyti, vandens lelijų pasiraškyti ir savo jaunikius naujomis išdaigomis palinksminti. Nuo vyno ir pokštų įkaito ir jos veideliai, ir ji, bemeilikaudama, bejuokaudama su jaunikiais, sviedė į putojančias ežero bangas savo deimantais išpuoštas šukas ir sušuko: Ponai riteriai, kas jūsų narsesnis, kas jūsų drąsesnis, kuris išgriebs iš ežero gelmių mano deimanto šukas, tam, kas jis bebūtų, atiduosiu savo ranką ir širdį! Subruzdo jaunikiai - ponai riteriai, grafai, baronai ir generolai, ir vienas jų tuojau šoko į ežero bangas, pasinėrė, bet, nieko nelaimėjęs, greitai vėl išsikėlė. Pliumptelėjo vandenin kitas, pamėgino savo laimę trečias, ketvirtas, bet visi jie, nepasiekę ežero dugno, išsikėlė be nieko... Tik štai jaunasis grafaitės tarnas, vardu Gezas, nusimetė švarką ir stačia galva nėrė į ežero gelmes. Visi krūptelėjo ir nustebo. Krūptelėjo ir pati grafaitė. Praėjo valandėlė, kita, trečia. Tarnas iš vandens nesirodė. Tas jau nebeišsikels, lengviau atsiduso vienas grafaitę įsimylėjusių jaunikių. Tavo laimė, grafaite, kad neišsikėlė, - paguodė ją kitas jaunikis. Jei būtų išsikėlęs, tai turėtum arba žodį laužyti, arba pažadą tesėti. Netikę tavo pokštai, mieloji dukrele, - pasakė jai ir tėvas grafas ir susiraukęs pridūrė: - Galėjo baigtis ir blogiau. Tik štai vandenyje, ežero gelmėse, sublizgo deimantai ir į suribėjusį paviršių išniro pirma tarno ranka su deimanto šukomis, paskui išsikėlė ir pats žmogus. Riteriai jaunikiai susiraukė, norėjo pagriebti iš jo šukas ir perduoti grafaitei, bet tarnas ranką atitraukė ir brangų galvos papuošalą ištiesė pačiai savininkei. Grafaitė išbalo, vienu metu dingo jos veidelių skaistumas, ir ji nenoromis ištiesė prie šukų ranką; tarnas susvyravo ir paklausė: Tuomet Gezas sviedė atgalia ranka į ežero bangas šukas, paniekinamai pažvelgė grafaitei į akis, pasinėrė ir daugiau nebeišsikėlė. Platelių ežero Pilies salos rūmuose, liejasi putojantis vynas, alutis, skamba sklidinos taurės, salose ir paežerėse liepsnoja dervos statinės, ir saldžios muzikos melodijos garsai plaukia ežero bangomis į krantą, tačiau nebelinksmina gražuolės grafaitės jaunikiai, nebekrečia pokštų ir pati grafaitė, apsiblausė ir jos tėvas, senas grafas. Tu neliūdėk, dukrele, rytoj aš suvarysiu visų savo dvarų baudžiauninkus ir paliepsiu jiems ežerą kibirais išsemti ir tavo deimanto šukas surasti, - ramina ją tėvas. Bet ne vien savo deimanto šukų gaili jaunoji grafaitė, ne vien dėl savo nepasisekimų graužiasi riteriai jaunikiai ir ne vien savo dukrelės liūdesiu susirūpino senas grafas, salos rūmų ir visų Platelių valdovas. Vyno daugiau, muzika linksmiau, šviežių gėlių! Ar verta dėl vieno mužiko sielotis! Ir vėl liejasi vynas, skamba sklidinos taurės, linksmiau stengiasi groti muzikantai, bet veltui pilies rūmų šeimininkas nori pirmykštę nuotaiką grąžinti. Nuotaika nebegrįžta. Nesulaukę aušros, paliko rūmus švedų generolai, išskubėjo namo kaimynai bajorai, lipšniausiai atsisveikino su grafu ir grafaite riteriai jaunikiai, ir pilyje pritilo. Salose ir paežerėje užgeso dervos statinės, rūmuose užblėso deglai ir žibintai... Sugulė tarnai, sumigo žmonės, užsidarė savo miegamajame ir baltoji grafaitė, bet miegas nelipdo jai akių: kaip gyvą mato ji savo ištikimą tarną Gezą, kaip gyvas išneria jis iš vandens su deimanto šukomis. Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai - savo ranką ir širdį! girdi ji balsą už pilies sienų, salos pakrantėje. Atstok tu nuo manęs, dvasia piktoji! Nuramink jo sielą, viešpatie. žegnojasi baltoji grafaitė ir aiškinasi: Aš tik saldaus vyno paveikta pajuokavau: kokia gali būti mūsų santuoka, aš grafaitė, o tu mužikas. Graužiasi, blaškosi jaunoji grafaitė po savo rūmus ir visoje pilyje nebesuranda sau vietos. Rytojaus dieną suvarė grafas visų savo dvarų baudžiauninkus ir liepė jiems kibirais Platelių ežerą išsemti ir savo dukters deimanto šukas surasti. Grafo baudžiauninkų susirinko minių minios ir visus ežero krantus su kibirais apstojo. Kiti jau kasė žemes ir plūkė pylimus, už kurių tijūnų nurodymu turėjo vandenį pilti. O kas ten per triukšmas, paklausė senas grafas tijūną, išgirdęs viename ežero krante žmonių bruzdėjimą. Ten, šviesiausias pone, tavo tarno skenduolio Jono motina savo sūnų aprauda ir iš sielvarto plėšosi. Duok jai dešimtį dukatų ir atleisk šiai dienai iš darbo, - paliepė grafas tijūnui ir padavė jam dešimtį dukatų. Tijūnas nusiyrė į krantą ir po valandėlės sugrįžęs pranešė. Neima, jūsų šviesybe, ir grąžino grafui tą dešimtį dukatų. Ar jai dar maža? susiraukė grafas. Mužikus aš perku ir parduodu po penkis dukatus. O jei ji nenori priimti mano malonės, tai įkrėsk jai šimtą rykščių. Palauk, tėve, aš pati noriu su ja pasikalbėti, paprašė grafaitė tėvą ir savo baltuoju laiveliu nusiyrė į krantą. Tai kiek tu nori už savo sūnų? paklausė grafaitė skausmo parblokštą motiną. Aš noriu, kad jūsų didžiūnų ponų veislė amžių amžiams iš šios padangės išnyktų ir kad jūsų čia daugiau nė kvapo nebeliktų, atsakė jai pagiežos apimta motina. Kaip tu drįsti! sugniaužė savo kumštelius baltarankė grafaitė ir sukando dantis. Grafaite, tu ne grafaitė, o ežero ragana! Tu ir mano sūnų savo burtais užkerėjai. Tavo balti veideliai ir žalsvos akys, bet sąžinė juoda kaip pečiadengtė, o protas bukas kaip kumelės: kumelkakte tu! Pridėkite jai šimtą rykščių ir nuo manęs, paliepė grafaitė tijūnui, sėdo į savo baltąjį laivelį ir sugrįžo atgal į salą. Budeliai ir tijūnai sugriebė nelaimingą moteriškę už parankių, įmetė į laivelį ir nusiyrė su ja į Pliksalį, kuriame plakdavo plikai išrengtus žmones. Bet nelaimingoji moteriškė, nė šimto rykščių nepakėlusi, amžinai užmerkė akis. Pasipiktinę baudžiauninkai metė kibirus, sviedė ežeran kastuvus, pagrasė kumščiais salos rūmams ir, pirmą kartą pasipriešinę savo ponui ir jo tijūnams, išsiskirstė į namus. Grafas siuto, šėlo, plūdo, bet daryti nebuvo kas, visus negi nubausi. Ir sekančią naktį išgirdo grafaitė salos pakrantėje skenduolio šauksmą. Zina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai - savo ranką ir širdį! Ir taip kas naktį, kas naktį. Jau iš pat vakaro salos pakrantėse pradeda bailiai šnibždėtis švendrės, krūpčioti ajerai, linguoti meldai, į vidunaktį pakyla vėjas, bangų skiauterėmis pasišiaušia ežeras, ir, kai visai sutemsta, skenduolis Antanas vėl atblizguoja su grafaitės šukomis ir, priplaukęs salą, vėl šaukia: Zina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką pažadėjai, savo ranką ir širdį. Nebeištvėrė senas grafas salos rūmuose ir vieną naktį su savo gražuole dukterimi nežinia kur išsidangino ir daugiau nebegrįžo. Pasitraukdami iš Lietuvos švedai išsprogdino Pilies saloje rūmus, sudegino ąžuolinį tiltą į krantą ir išniokojo parką. Ir šiandien Pilies saloje tik rūmų pamatų akmenys giliai įsmegę žemėn teriogso, o giedrą dieną vandenyje galima įžiūrėti ir sudeginto tilto stypsančius ąžuolinius polius. Visa praėjo, visa išnyko, tik saloje ir parke dar išliko šimtamečių medžių, kurie, vėjo lankstomi ir šniokščiančių ežero bangų pritariami, byloja pasakoja apie kitados čia buvusį pasakišką kraštą, žydėjusią ponijos prabangą, turtus ir darbo žmonių vergovę. Pasakoja byloja ir apie buvusius Platelių valdovus, išdidžius grafus, kurie nepaliko pėdsakų, kad ką gero ir naudingo būtų žmonėms padarę. Daug daug nuo to laiko jau metų praėjo ir daug daug iš Platelių ežero Babrungos upe vandens nutekėjo; jos liūnuose ir akivaruose iki paskutinio išnyko bebrai, o ir ji pati išseko ir susiaurėjo; pamiršo žmonės ir baudžiavą, ir išdidžius grafus, ir baltarankę dykaduonę grafaitę, ir jos auką – skenduolį Antaną. Visa pamiršo, tik tą ežero pakrantę, kurioje skenduolio motina gražiąją grafaitę kumelkakte apšaukė ir grafus prakeikė, žmonės ir šiandien Kumelkakte vadina. Prigijo žmonėse iš tų laikų ir salų pavadinimas - Pliksalis, kuriame plakdavo plikai išrengtus žmones, Pilies sala ir Veršių sala, kurioje ponų puotai pjaudavo veršius. Nors jau daug daug metų nuo to laiko praėjo, bet prietaringi žmonės ir šiandien kalba, kad vasaros nakties mėnesieną ar kitą kurią vėjuotą dieną, kai subjūra ramus Platelių ežero plotas, o jo ribuliuotas paviršius putotomis bangų skiauterėmis pasišiaušia, ima švytėti grafaitės deimanto šukos; blyksteli jos čia vienoje, čia kitoje vietoje, bet gobšios ežero bangos viena akimirka vėl jas paneria ir vėl vandeny nuo žmonių akių paslepia. Ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose - jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai, atsibastę Šventąja iš jos aukštupio. Mat pilies rūsiuose bajoras saugojo paslėptus karaliaus Mindaugo turtus, sutarčių raštus ir kitas jo ir savo brangenybes. Pilyje nuolat budėjo stipri įgula. Šiandien Anykščiuose bajoro Nykščio rūmų ant Kalitos kalno nė žymės neliko. O ant piliakalnio, kur prieš penkis šimtus metų stovėjo garsi Voruta, šiandien žemdirbiai sėja grikius, sodina bulves. Piliakalnio pagrioviais gerai dera kanapės. Iš pilies griuvėsių valstiečiai, skirstydamiesi į vienkiemius, prisivežė akmenų, ąžuolų ir senoviškų plytų. Nors jau daug metų pilies kalnas noragais galandamas, bet dar ir šiandien ne iš visų pusių galima ant jo užkopti. Kalno dirvožemis pilnas akmenų, plytų nuolaužų, pastatų nuotrupų. Artojai dažnai randa jame senoviškų pinigų, išaria rūdies suėstų kardų, žalvario sagčių ir kitokių iškasenų. Giliau pasikasus, užtinkama požeminių urvų, akmeninių sienų, įvairių, matyti, kadaise vartytų žemės sluoksnių ir tebepūvančių ąžuolinių rąstų. Viena pilies kalno puse sruveno Vorelio upelis, kita - Volupis, atvestas iš toliau. Nors šiandien jie abu užakę ir apgriuvę, bet dar aiškiai matyti, kaip pilį kadaise iš visų keturių pusių plovė vanduo. Ir šiandien tebežymu, kur vartų, kur tiltų būta, kur pilies sienų eita, kurie grioviai žmonių iškasti, kurie vandens išgraužti. Pilies kalnas taip gerai buvo pačios gamtos paslėptas tarp kalnų ir girių nuo pašalinių akių, kad ir šiandien jį nuo upės ir nuo šiaurės pusės miškai tebesaugo. Žmonės kalba, kad ant pilies kalno vaidenasi. Daug anykštėnų amžių bėgyje mėgino atkasti piliakalnyje paslėptus karaliaus Mindaugo ir bajoro Nykščio turtus, bet vis veltui: vos tik kas prisikasa iki pelenų ir anglių sluoksnio, tuojau iš po žemių pradeda virsti troškūs garai, dujos, kad net kvapą užgniaužia. Tvirta ir atspari buvo kadaise Vorutos pilis. Dažnai ją užpuldavo Lietuvos ordino būriai, atsibastydavo pskoviečiai. Atlaikydavo ji ir savųjų puolimus, kai susivaidiję Lietuvos kunigaikščiai vesdavo tarp savęs naminius karus. Turtingas ir galingas buvo ir Mindaugo palikuonis, Vorutos valdovas bajoras. Jo dvarų žemės ir miškai siekė abiem Šventosios krantais toli į pietus ir šiaurę. Bet kaip viskas čia žemėje praeina ir pasibaigia, taip praėjo ir pasibaigė ir Vorutos valdovo, bajoro giminė, jos garbė ir galybė. Atgyveno savo amžių ir Vorutos pilis. Ne metai po metų, bet iš karto išnyko nuo žemės paviršiaus bajoro Nykščio vyriškoji giminė. Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena ežero pakrantėse. Buvo tai 1435 metų rugpjūčio mėnesį, kai į bajoro Nykščio pilį ir dvarą atplaukė Šventąja Rygos kalavijuočių tytveikos su pačiu Livonijos ordino magistru riteriu priešakyje. Sutiko juos ir priėmė bajoras Nykštys ne kaip priešus, o kaip draugus, kaip Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus. Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Juo labiau į juos šnairavo bajoras ir jo žmonės, kad atsibastėliai vežėsi su savimi daug ginklų, daug šarvų, plukdė upe ant sielių naujų patrankų ir kitos karo medžiagos, o maisto sau ir pašaro arkliams grobėsi pakelėje iš vietos žmonių. Bajore, jei nori, pamėginkime, ar aš iš savo patrankų, nenuimdamas jų nuo sielių, sutrupinsiu visą tavo pilį ir dvarą? Tokia pilis, atsiradus naujoms patrankoms, daugiau tinka karvėms laikyti, negu apsiginti - pasityčiojo iš seno bajoro Lietuvos ordino magistras. Atidėk tai, riteri, kai grįšime atgal, nes gali tau šovinių pritrūkti, - dviprasmiškai ir ramiai atsakė jam senas bajoras Nykštys. Rytojaus dieną kartu su kalavijuočiais išjojo karan prieš sukilusį kunigaikštį Žygimantą ir senas bajoras su savo devyniais sūnumis ir daugeliu žmonių. Visi bajoro sūnūs kaip ir jis pats buvo tikri "nykščiai": žemučiai, kresnučiai, bet platūs pečiuose, kaulingi ir raumeningi. Ir šiandien Užuonykštėje kresnus žemučius vyrus vadina nykščiais. Kai prieš išjojant išėjo iš margo rašyto svirnelio anyta su devyniomis marčiomis atsisveikinti su savo vyrais, bajoro kieme pakilo didelis verksmas ir klyksmas. Marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas ir, apsikabinusios savo vyrus, nebenorėjo su jais skirtis. Užvis gailiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. Ji buvo jau krikščionė gimusi Vilniuje ir neseniai atitekėjusi į bajoro Nykščio dvarą. Kaip apsikabino ji savo Putinėlį, kaip sunėrė savo baltas rankeles jam už kaklo, kaip prisispaudė savo lieknu liemenėliu prie jo karštos krūtinės, taip ir nebenorėjo paleisti. Žirgas kojomis trypė, žąslus kramtė, kamanomis žvangėjo ir jauną žmonelę, pasikabinusią ant vyro kaklo, po kiemą nešiojo. O šaunus riteris Putinas viena ranka žirgą valdo, kita žmonelę prilaiko ir lyg nori ją nuo savęs atplėšti, lyg karščiau priglausti. Pagaliau pripuolė prie jų anyta, aštuonios marčios ir jauną žmonelę plėšte nuo vyro atplėšė. Įsiviliojusios ją margan svirnelin, pačios verkdamos ramino. O devyni broliai išsirikiavo ir, užtraukę karo dainą, išjojo iš savo tėvo dvaro. Kartu su jais išjojo ir tėvas, senas bajoras Nykštys. Išjojo, palikęs stiprią įgulą sergėti pilį ir dvarą. Ilgai Šventosios pakraščiais skambėjo devynių brolių karo dainos, ir dar ilgai margoje rašytoje bajoro klėtelėje devynios marčios klykė. O ten kas per stebuklai? - staiga paklausė seną bajorą magistras, prijojęs Šventosios krantą ir pamatęs anapus upės, ant Šventaragio kalno, dūmus. Tenai, riteri, mano laisvi žmonės prieš išjodami karan, dievaičiui Kovui auką pakūrė, - šaltai paaiškino jam senas bajoras nykštys. Nors bajoras ir buvo pasikrikštijęs, bet labiau dar pasitikėjo senais dievais negu naujais ir prieš mūšį ar medžioklėje melsdavosi tik jiems. Bajore, aš vežuos su savimi keletą kunigų, jei nori, mes tuojau pakrikštysime tavo žmones, - pasisiūlė jam magistras. Riteri, atidėk tai, kai grįšime atgal, kitaip gali kunigų pritrūkti, - vėl ramiai ir dviprasmiškai atsakė senas bajoras Nykštys ir nujojo toliau. Įsižeidęs magistras paliepė savo knechtams pasisklaistyti būriais po bajoro žemes ir padegti tuos kaimus ir ūkius, kuriuose tik užtiks bet kokius "pagonijos" pėdsakus. Kaip magistras įsakė, taip jo samdiniai ir padarė: ir šiandien tie kaimai ir paskiri ūkiai, kurie buvo magistro paliepimu sudeginti, vadinami Liepdegėnais. Daug jų,, ir visi jie ne vienoje vietoje, o išmėtyti po miškus ir pelkes. Vėliau vietos administracija savo patogumui pradėjo vadinti vienus – Pirmaisiais, kitus - Antraisiais, Trečiaisiais, Tolimaisiais, Artimaisiais. Ir iki šių dienų tų kaimų ir vienkiemių ainių nepalietė jokia svetima dvasia, ir joks svetimas raugas juose neprigijo: darbštūs, statūs, mažai kalbūs, prietaringi, jie uoliai laikosi savo ir be miško, be balų nerimsta. Vėliau visus Žygimantas apdovanojo valakais. Nuo Kavarsko aukštumų pamatė senas bajoras savo žemėse gaisrus ir suprato priežastį, bet nebuvo ką daryti: reikėjo skubėti kunigaikščiui pagalbon. Giliai užslėpęs širdyje magistrui pagiežą, jojo toliau. Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės, rymodamos ant dvaro kuorų ir savo vyrų sugrįžtant belaukdamos. Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė. Kaip krikščionė, ji jautėsi vieniša tarp kitų marčių, dar tebegarbinusių gamtos reiškinius. Vakarais ji nusileisdavo nuo kalno prie srauniojo upelio, kuris tekėjo apačioje pro bajoro Nykščio dvarą, ir, atsirėmusi drebančios epušėlės, ilgas valandas išstovėdavo, neramias mintis begalvodama ir ašarėles beliedama. Ne tiek dangumi nukrisdavo nuriedėdavo žvaigždelių, kiek jaunoji martelė pernakt išliedavo gailių ašarėlių. Blyškus mėnulis dar labiau nublykšdavo, įsižiūrėjęs į liūdną užverktą bajorės veidą, į bejėgiai nuleistas rankas, lyg verkiančio beržo šakas. Berymodama vaizduodavosi ji sau, kaip ten jos Putinėlis su savais, o ne su priešais kariauja, kaip tie savieji vieni kitus žudo. Žudo ir žudosi ne tėviškėlę gindami, o dėl išpaikusių savo viešpačių, Lietuvos galiūnų užsispyrimo. Kitąsyk vaidendavos jai, kad jos Putinėlis guli karo lauke strėlės pervertas ir nėra kas jam žaizdą aprištų, vandens atsigerti paduotų ir po šilta pastoge priglaustų. Laužo baltas rankeles jaunoji martelė ir gailias ašaras lieja. Patekėjusi saulutė ne kartą stebėjosi, pamačiusi jaunąją moterėlę toje pačioje vietoje, kur ją buvo palikusi nusileisdama. O ten toli toli, anapus Ukmergės, ties perkėla, tarp Šventosios ir Žirnių ežero, susirėmė tarp savęs du galiūnai, du Lietuvos kunigaikščiai: Švitrigaila su savo talkininkais gudais, čekais, totoriais ir Livonijos kalavijuočiais iš vienos pusės, Žygimantas su savo lenkais ir mozūrais - iš kitos. Nors neilga, bet žiauri ir kruvina buvo Lietuvos galiūnų kova: žuvo visi devyni bajorai Nykščiai su savo tėvu priešakyje, žuvo ežero pakrantėse ir pats Livonijos ordino magistras su visa savo kariuomene ir su visomis atsivežtomis patrankomis. Retas kuris iš nugalėto kunigaikščio Švitrigailos valdinių sveikas paspruko: kurie ir liko kardų nesukapoti, tai gyvi į paežerės prarajas nugrimzdo. O mūšį Švitrigaila pralaimėjo ir pats vos galo negavo tik per kvailą paiko magistro užsispyrimą ir dėl per didelio pasitikėjimo savo naujomis patrankomis. Lenkai tą kruvinojo mūšio lauką savo kronikose atžymėjo, o lietuviai jį iškreipė savaip ir toje vietoje įsikūrusį miestelį Pabaisku pradėjo vadinti. Kai toji baisi žinia pasiekė bajoro Nykščio dvarą ir pilį, net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė. Neištvėrė ji tokio sielvarto ir, sunėrusi ant savo gelsvų kasų baltas rankeles, klykdama išbėgo iš bajoro rūmų ir pasileido stačiai prie upelio, kuris čia pat pakalnėje tekėjo. Pribėgusi vandenin įšoko, pasinėrė ir... daugiau nebeišsikėlė. Ją nusivijo anyta ir aštuonios marčios; atbėgo iš dvaro žmonės, užmetė tinklą, su kabliais, su grėbliais pagraibė, bet vargšės jaunos našlelės nebesužvejojo. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo. Kitos našlės greit aprimo, apsiprato, užkurius užsiėmė, už nebajorų ištekėjo ir, pasidalinusios šešuro žemes, laimingai įsikūrė. Ir šiandien miškuose ant kalnų glūdi paskiri kaimai bei ūkiai, lyg atskiros pilaitės - tai vis bajorų Nykščių našlių palikuonys. Praėjo metai, ir amžiai sukako. Šventąja daug daug į marias vandens nubėgo. Bajoro Nykščio pilies ir dvaro nė griuvėsių nebeliko, tik tebestūkso Anykščių kalnuose vienišas kaip balnas dviem kuprom piliakalnis. Žmonės jo ir vardą užmiršo. O tą bevardį upelį, kuriame nusiskandino našlė bajorienė Ona, jos vardu ir pavarde pavadino. Ilgainiui, perduodami tai iš lūpų į lūpas, iškreipė, sutrumpino ir vietoje jos pradėjo tarti "Onykštienės". Dar vėliau mokslininkai ir geografai pavadino ją Anykšta. O jos, Anykštos, ir Šventosios trikampy, prieš Šventaragio kalną, besikuriantį miestelį Anykščiais pradėjo vadinti. Kas yra buvęs Kaukaze ir nevažinėjęs Gruzinų karo keliu, tas, galima sakyti, nėra regėjęs jo gamtos stebuklingųjų grožybių, nėra matęs augalų įvairumo ir kalnų gyventojų margumo. Žmogus, šituo keliu važinėjęs, išsiveža savo atmintyje aukštus, dangų remiančius tolimojo Kaukazo kalnus, jų tamsiąsias bedugnes, ledynus, sniego laukus, ilgas perkalnes, mėlyno ūko pilnas tarpukalnes ir į jas su didžiu ūžimu bei trenksmu krintančias upeles, - kur įkritusios, vos įžiūrimu siūleliu jos rangosi ir tęsiasi ilgomis ankštomis perėjomis, grauždamos plikas, uolotas pakriūtes ir dugnu risdamos akmenis bei uolų nuolaužas. Vietomis keleivis, matydamas tokių gamtos grožybių, iš džiaugsmo ir malonumo taip atsitolina nuo paprastųjų, kasdieninių minčių ir rūpesčių, jog jaučiasi laimingas ir pasitenkinęs esąs. Važiuojant šiuo keliu regisi, kad kažin kieno milžiniškos rankos šimtus metų vargusios, gražindamos šitą kelią. Garsieji, daug mačiusieji keliautojai tvirtina, jog tokių gražių kalnų, tokių reginių ir tokio kelio, kaip Gruzinų karo kelias, nesą dargi Šveicarijoje. Gražūs ir baugūs savo paslaptyje Kaukazo kalnai, bet visų gražiausia, visų baugiausia ir visų paslaptingiausia Kistyno tarpukalnė. Važiuodamas aštuntąjį varstą Darjalo tarpukalne, keleivis, jos stebuklingųjų grožybių sužavėtas ir baisaus įnirtusio dūkimo apsvaigintas, staiga išgirsta, kaip prie jo ūžimo ir trenksmo prisimaišo kažin koks ramus ošimas, panašus į jūros bangų šniokštimą. Terekas, tarytum tą ošimą išgirdęs, ūmai dar žiauriau pašoksta ir kaip pasiutęs, ūždamas, trenkdamas, dugnu vartydamas akmenis ir grauždamas spaudžiančius jį kalnus, pasišiaušęs ir apsiputojęs šokinėja per stačias uolas, lyg bijodamas ir skubėdamas, kad nesusiglaustų tarpukalnės sienos, neuždarytų jo šitame ankštame urve ir nesutrukdytų jam susilieti su ja. Po valandėlės prasiskiria aukšta Darjalo kalnų siena, ir prieš keleivio akis atsiskleidžia didingas ir kartu paslaptingas Kistyno tarpukalnės reginys. Įsivaizduok, skaitytojau, siaurą, didžiausių akmenų ir uolų užgriozdotą, debesyse nykstančią perėją, o jos viduriu iš po ledyno galvotrūkčiais bėgančią Kistynėlės upelę. Nežinau, kas yra žemėje švaresnis už jos skaidrų vandenį ir nuostabesnis už tuos krantus ir tą tarpukalnę, kuria ji bėga. Regis, jog angelai ir kitos palaimintosios dvasios kitados norėjo čia įkurti žemės dausą, panašią į dangaus; tam tikslui nuostabios tarpukalnės viduriu ištekino tyro vandens upelę, jos krantus papuošė dailiausiais vasaros kraštų augalais, uolas išrantė įvairių spalvų klodais, kalnų grandinės viršūnes pabarstė baltu sniegu ir daug daug ko gražaus ir gero norėjo padaryti, bet vieną naktį piktosios pragaro dvasios, paties Liucipieriaus vedamos, suskaldžiusios tas viršūnes, suvertė jas į tarpukalnę, išlaužė medžius, išmindžiojo žolynus, keliose vietose uolomis užvertė upelę. Tik kažin kieno sutrukdytos, nepabaigusios savo pragariško darbo, nelabosios pasišalino, dar daug palikusios kabot ant kalnų viršūnių ir skardžių pakriūčių į tarpukalnę nusvirusių suskilusių uolų ir ledo gabalų, lyg grūmotų kiekvienai gyvybei, kuri drįsta šioje tarpukalnėje apsigyventi. Ir tiesa, Kistynėlės upelėje nėra jokio vandens gyvio, o visoje tarpukalnėje nė vieno aūlo ir nė vienos kalnėno saklės, išskiriant keletą palapinių piemenims, kurie čionai viduvasarį, kai nuo artimųjų kalnų aptirpsta baugieji sniego gabalai, atsivaro dideles avių kaimenes. Ir tokia dykuma tyruoja kone per visą tarpukalnę. Tik retai kur tarp uolų ir didelių kaip namai akmenų auga kreivi medžiai, geltonuoja azalijos, rododendrai ir veša trąši žolė, kurioje slapstosi baikštieji taurai, laukinės ožkos ir kiti žvėreliai, o padangėse ereliai, kalnų karaliai, savo galingais sparnais raižo orą ir suka ratus apie savo sostus - nepasiekiamas kalnų viršūnes. Kistyno tarpukalnė pasibaigia dideliu, dar mažai teištirtu ledynu, iš po kurio teka to pat vardo upelė. Iš pradžių ji zirzena ir knarkia per lygų skliaustą tarpukalnės dugną mažučiais srauniais upeliais; susitikusi pakeliui stačių uolų ir akmens slenksčių, lyg nenorėdama iš anksto kovoti ir be laiko gaišinti savo jėgų, ramiai juos aplenkia ir pasislepia po uolomis, retkarčiais iš po jų pasirodydama lyg pasižvalgyti tolesnio kelio, kad išvengtų pavojaus ir kovos. Bet juo toliau, juo daugiau sutikdama kliūčių, pristigus kantrybės, staiga sumuša į vieną srovę visas savo jėgas ir išlenda iš po uolų baisi, įnirtusi ir galinga; išlenda, šniokšdama ir vartydama akmenis bei uolų nuolaužas, ir jau prieš nieką nebesilenkia ir nebeskiria draugų nuo priešų, o teška, šniokščia, šokinėja ir puola kiekvieną tvirtovę, kurią tik pakeliui sutinka. Bet dar iš tolo pamačiusi tarpukalnėje su kalnais kovojantį ir ją viliojantį Tereką, aprimsta ir prieš pat karalienės Tamaros bokšto griuvėsius puola į jo prieglobstį. O tas, žiauriai nudžiugęs, griebia ją į savo glėbį ir grūdasi drauge į pačią tarpukalnės ankštumą. Bet ne visados tarpukalnė buvo toks tyrlaukis, toks baugus ir kartu toks gražus. Ne visados tokiu įnirtimu, be jokios kam naudos, tekėjo upelė, ir ne visados tarpukalnė buvo užgriozdota akmenų ir uolų, kurios dabar daro ją nykią, baugią ir sunkiai prieinamą žmogui ir žvėriui. Kitados tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų - ir net labai laimingų. Kitados joje gyveno laiminga ir visame Kaukaze garsi kistynų tauta, kuri skyrėsi nuo kitų kalnėnų giminių savo kalba, papročiais, kultūra ir turėjo savo vadą. Tuomet šioje tarpukalnėje buvo keli turtingi ir visame Kaukaze garsūs aūlai, kurių mečečių bokštai savo aukštumu varžėsi su žemesniųjų kalnų viršūnėmis, o gražumu su Persijos ir Mažosios Azijos mečetėmis. Kistyno mečečių mulos buvo pagarsėję visame Kaukaze savo išmintingumu ir šventojo Korano mokėjimu; vyrai - savo narsumu, miklumu ir iš pasalų puldinėjimu, o merginos - savo skaistumu: Kazbeko viršūnės sniegas temo prieš jų veido baltumą, tarpukalnės aguonų juodieji žiedai balo prieš jų akių, antakių bei kasų juodumą, ir maloniai teškančio upelio bangų ošimas nyko prieš jų kalbos ir dainų skambumą. Gimė ir iki pilnų metų augo tarpukalnėje padišachų, sultonų, chanų ir kitų Azijos valdovų haremų būsimosios žvaigždės ir perlai. Kas metai ilgos kuprių vilkstinės išnešiodavo iš tarpukalnės į Persijos ir Mažosios Azijos miestus šimtus jaunų mergaičių parduoti turtingųjų musulmonų haremams. Laiminga ir garsi buvo lietuvių tauta, ir nieko jai netrūko. Visus savo kaimynus ji puldavo, visus grobdavo, vergdavo ir didelį išpirką imdavo, o jos niekas niekuomet nepuldavo, niekas jos negrobdavo ir nevergdavo, nors ji buvo mažiausia ir visų silpniausia tauta visame Kaukaze. O tai vis Alacho dėka, kuris visų labiausiai pamilo jų tautą ir apstatė ją iš trijų pusių ankštais, snieguotais kalnais, per kuriuos negalėdavo jų užpulti nė vienas priešas, o iš ketvirtosios - Dar tarpukalnė, kurioje mažutė saujelė galėdavo atsiginti nuo didžiausių puolikų gaujų. Daug kartų nuskausmintos tautos susidėjusios mėgino keršyti jiems - paimti tarpukalnę, išgrobti jų turtinguosius aūlus ir iki paskutinio pavergti kistynus, bet niekados joms tai padaryti nepasisekė. Už kiekvieną tarpukalne padarytąjį žingsnį priešams tekdavo užmokėti savo narsiųjų kareivių galvomis, ir jie visados turėdavo, vejami, grįžti atgal, nepriėję net pirmojo aūlo, o nustoję didžiosios kariuomenės dalies. Ir po kiekvieno tokio puolimo per tyrlaukius tekėdavo kruvinas vanduo, nešdamas į jūrą nelaimingųjų puolikų lavonus ir tuo apskelbdamas kalnėnams baisią keršytojų nelaimę. Tuos priešus, kurie mėgindavo pulti per Kuru ar ledynus ar per kitus amžinai snieguotus kalnus, ištikdavo dar baisesnis likimas: vieni jų pražūdavo ledynų plyšiuose, kiti sušaldavo amžinojo sniego laukuose, dar kiti, paklydę debesyse, sukrisdavo į bedugnes, ir tiktai retas kaip šešėlis sugrįždavo į gimtuosius kalnus pranešti saviesiems apie baisią visos kariuomenės nelaimę. Ilgai paskui po Kauno kalnus ereliai nešiodavo nelaimingųjų kaulus, tuo džiugindami kauniečius ir graudindami kitus kalnėnus. Tik vieną bėdą, tik vieną neramumą turėjo jie, ir priežastis to jų neramumo ir rūpesčio buvo tie patys kalnai, kurie juos gynė nuo priešų ir kuriuose nuo nebeatmenamų laikų gyveno galinga nematoma kalnų dvasia - Dzeusas, kuri retkarčiais baugindavo kauniečius ir neduodavo jiems ramybės. Gyveno Dzeusas nepasiekiamose aukštybėse, Kauno ir Klaipėdos ledynuose, savo aukso, sidabro ir ledo rūmuose, kur niekuomet dar nebuvo žmogaus koja įžengusi, kur tik vieni debesys ropinėjo ir staugė kalnų pūgos, supildamos ir vėl išpustydamos sniego barchanus. Dargi ereliai neužskriedavo į tokias aukštybes. Plati ir paslaptinga buvo karalija. Daug bėdų ir nelaimių pridarydavo. Nė vienas tarpukalnės gyventojas nebuvo tikras, jog ir rytoj besakys Aleksandrui dėkui už savo laimingą gyvenimą, kaip jis sakė šiandien: visi gerai žinojo, kad kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką jie gali nustoti ne tik visų savo turtų, bet ir savo gyvybės. Kartais kai ims linksmintis savo rūmuose, kai ims trypinėti ir šokinėti po ledynus, tai tik rieda iš po jo kojų į tarpukalnę ledo ir sniego gabalai, nešdami su savimi akmenis ir uolų nuolaužas. Ir kiekvienas toks kalnų dvasios pasilinksminimas atimdavo lietuviams keletą gyvybių ir sunaikindavo daug turto. O kartais, nežinia dėl ko supykusi ant kurio, paims ir paris nuo kalno akmenį, pakliudys į to ar kito kalnėno ir sutrupins ją. Arba, linksmai žaisdama, paims sniego gabalą ir juo užvers visą avių kaimenę, kuri tarpukalnėje ramiai ganėsi; arba, sau pasigėrėti, sniegu užtvenks ir paskui nuo ledyno grožisi, kaip upelė, išsiveržusi iš krantų, užpila kauniečių aūlus ir kone pusę tarpukalnės. Užvis labiau nekentė kalnų dvasia medžiotojų, kurie drįsdavo prisiartinti prie jos karalijos, kur buvo daugybė taurų, laukinių ožkų ir kitų didelių žvėrių. Nedaug jų tesugrįždavo namo: vienus dvasia pasmaugusi įmesdavo į upelį, kitus nustumdavo į bedugnes, dar kitus sušaldydavo debesyse ir jau nebegyvus nuversdavo nuo kalnų, o kai kuriuos gyvus paimdavo į nelaisvę ir laikydavo savo karalijoje. Nė vienas tokių belaisvių nebesugrįždavo į tarpukalnę. Kistynai mėnesienomis matydavo ir pažindavo pražuvusiųjų medžiotojų šešėlius, gūrinėjančius po ledynus, bet nebegalinčius sugrįžti atgal į tarpukalnę. Bet jie niekados nenusimindavo ir nė manyti nemanydavo apie išsidanginimą į kitus kalnus, kur negrėstų toks pavojus: kiek Alachas juos buvo apdovanojęs narsumu, tiek ir kantrumu. Kiekvieną šventadienį mečetėse išmintingieji mulos jiems tvirtindavo, jog be valios ne tik nė vienas akmuo nenukrisiąs nuo kalno viršūnės, bet ir nė vienas plaukas nuo žmogaus galvos, o jei jau kam ką Antanas parašęs danguje gyvenimo knygose, to jokiu būdu žmogus nebeišvengsiąs. Na, ar ne pats Alius lūpomis pasakė, jog kaip kiekvienas augalas turi savo kirmėlę, taip ir kiekvienas žmogus savo bėdą. Jie ir patys gerai žinojo, jog kaip nesusibadęs rankų neprisiraškysi pakalnių radastų, taip nepakentėjęs žemėje neįeisi į dausą, kur negi dykai linksminsies per amžių amžius su juodakėmis hurijomis. Bet nė vienai Europos tautai dangaus knygose nebuvo įrašyta tokia baisi nelaimė kaip jiems. Dargi šventajame Korane nebuvo minėta, jog Aleksandras kada nors už didžiausius nusidėjimus ką nors nubaustų taip, kaip jis nubaudė paskui savo mylimąją, ištikimąją lietuvių tautą. Bet jei taip ištiko, tai tokia buvo jo valia, ir dėl to tebūnie pagarbintas šventas vardas. Pažastimi nešinas senu, labai aptrintu smuiku. Tarpukalne, turėdavo jų imamui atiduoti ketvirtąją dalį savo turto, kurį jis drauge su savimi nešėsi arba vežėsi; o jeigu jokio turto su savim neturėdavo, tai privalėdavo atidirbti tam tikrą dienų skaičių. Taip buvo ir smuikininkui. Kadangi jis su savim nieko neturėjo, išskyrus seną, aptrintą smuiką ir skarmalų ryšulėlį, tai gavo atidirbti prie imamo rūmų. Kas vakaras griežėjas, pabaigęs savo darbą, pasiėmęs smuiką, išeidavo iš aūlo, įlipdavo į aukštą uolą Baltijos jūros krante ir grieždavo. Jo malonus, liūdnas ir kartais linksmas griežimas taip patiko klaipėdiečiams, jog jie kas vakaras, susirinkę iš visų kaimų, atsidėję klausydavosi. Ir pats imamas kartais nebeiškentęs išeidavo iš savo iškilnaus haremo nuo gražiųjų žmonų ir, užlipęs ant stogo, ilgas valandas rymodavo, klausydamas griežiant. Ilgiau už kitus keleivius teko griežėjui dirbti prie imamo rūmų. Galiausiai jį taip visi pamilo ir taip jis visiems patiko, dargi pačiam imamui, jog išmintingieji mulos norėjo jam įkalbėti, kad įtikėtų Albertą ir jo pranašą Antaną ir visam laikui apsigyventų tarp lietuvių. Be to, jam žadėjo padovanoti turto ir keletą skaisčiųjų lietuvaičių. Tik buvo nelaimė, kad niekas su juo nemokėjo susikalbėti. Buvo sušaukti visų mečečių mulos ir kiti išmintingieji, daug mačiusieji vyrai, kurie mokėjo daugeliu kalbų kalbėti. Susirinko visi mulos, pirkliai ir kiti. Visi jie daug kartų buvo Mekoje ir Medinoje bei kitose tolimose šalyse, daug kalbų mokėjo, o dar daugiau jų girdėjo, bet nė vienas jų ne tik nesuprato griežėjo kalbos, bet dargi sakėsi niekur panašios negirdėję. Tačiau keistasis griežėjas dėl visų jų mėginimų ir prikalbinėjimų vien tik raukėsi, mojo ranka, kratė galvą ir kaip mokėdamas aiškino jiems, kad savo laisvės jis neatiduosiąs už jokius turtus ir už jokias gražuoles. Pagaliau, trigubai daugiau dienų atidirbęs prie imamo rūmų, griežėjas, didžios kauniečių minios lydimas, buvo išleistas pro kaimo vartus. Bet priėjęs prie tos uolos, ant kurios jis kas vakaras grieždavo, susimąstęs apžvelgė visus apie jį susirinkusius, tarpukalnę, ledynus, žiląjį Kazbeką, žėrintį visai apylinkei savo baltu sniegu, giliu meilės žvilgsniu apdovanojo gražuoles - ir jo akyse sužibo ašaros. Paskui jis įlipo į tą uolą ir, dar kartą apžvelgęs aplinkui, sudžirzgino smičiumi per stygas. Visa aplinkui nutilo, nustebo ir įsiklausė. Dargi visuomet paniuręs, susimąstęs ir vis kažkuo nepatenkintas žilasis Kazys, išgirdęs stygų verksmą, staiga nusikratė nuo savo galvos debesis, prasklaidė kaktoje raukšles ir vienu kartu tartum nudžiugo ir nustebo, lyg išgirdęs tai, apie ką jis tiek amžių mąstė. Nustojęs baisiai kaukti, įsiklausė, ir nebylės uolos, ir kalnų dvasia Darius. O griežėjas vis griežė ir griežė ir juo tolyn, juo graudyn ir graudyn. Jau ir saulė nusileido, ir paskutiniai jos spinduliai nustojo žaidę su Kazbeko viršūnės sniegu. Dar toje tarpukalnėje pakilo rūkas, ir mėnuo iš už ledynų pasirodė, o griežėjas vis griežė ir griežė, ir iš jo akių per veidą riedėjo didelės ašaros. Ir žmonės verkė. Kartais smuikininkas begrieždamas lyg alpsta, ir tada vos begirdėt smuiko stygas vaitojant; bet ūmai, apmetęs giliu žvilgsniu gražuoles, kalnus, tarpukalnę, visas sujuda, sukruta... o stygos, jo jausmų užgautos, sudreba suspiegia ir, lyg springdamos ašaromis ir vaitodamos, pripildo graudaus verksmo visą tarpukalnę. Dažnai nuo ledynų Tadas klausydavos dailiųjų dainelių, gėrėdavosi jų šokiais, juokavimais ir kitais pasilinksminimais, dažnai po visą tarpukalnę skambėdavo skardžios uteniškių karo dainos, ir kas rytas ir vakaras iki jo karalijos iš tarpukalnės vėjas atnešdavo graudžius mulų niūniavimus ir šauksmus, bet nieko panašaus į smuikininko griežimą kalnų dvasia niekados dar nebuvo girdėjusi. Ir panūdo ji, kad griežėjas visados pasiliktų keistoje tarpukalnėje ir kad visados, kiekvieną naktį, tiktai jai vienai griežtų, ir kad niekados jo griežiant nebeklausytų nė vienas žmogus. Kaip sumanė, taip ir padarė; staiga ledynuose pasigirdo baisiausias trenksmas, ir visi kalnai sudrebėjo. Nesuskubo žmonės ir susigriebti, kai iš visų pusių ėmė krist į tarpukalnę ledas, sniegas, akmenys, ir su dideliu trenksmu ir žemės drebėjimu visas ledynas, raudamas pakeliui medžius ir kalnų viršūnes, nušliaužė į tarpukalnę. Allach kerim! kaip vienas sušuko visi ir pirmą bei paskutinį sykį pamatė kalnų dvasią Aleksandrą, kuri, perskėlusi pusiau Kuro kalno viršūnę ir vieną jo pusę sugriebus į glėbį, sviedė į tarpukalnę, stačiai į griežėją. Nepraėjo ir valandėlė, kai visa tarpukalnė, visi kaimai su visais gyventojais buvo amžinai palaidoti po sniegu, ledu ir akmenimis. Gyvi išliko tik tie, kurių tuo laiku nebuvo tarpukalnėje. Kaimyninės tautos, nakčia išgirdusios kalnuose didelį trenksmą, labai nusigando, bet rytą nudžiugo, sužinojusios apie baisiąją savo priešų nelaimę, ir kartu nustebo, pamačiusios vietoj gryną akmenyną. Tris dienas ir tris naktis veržėsi per sniegą, ledą ir akmenis, nuo Kuro kalno ant jo užgriuvusius ir laikinai tarpukalnėje jį suturėjusius. O Kistynėlės upelė ir po šiai dienai su jais tebekovoja. Likusieji nuo tos baisiosios katastrofos tuojau išsidangino į svetimus kalnus. Kalnų vadovai pasakoja keliauninkams, jog kiekvieną naktį iš po uolų bei akmenų išlendąs apdriskęs, su ryšuliu ant pečių ir juoda skrybėle ant galvos smuikininkas, atsistojąs ant uolos, griežiąs, o kalnų dvasia žiūrinti nuo ledyno, klausanti ir retkarčiais žaisdama ridinėjanti į tarpukalnę akmenis bei sniego grumulus. Ir vargas tam drąsuoliui, kuris išdrįstų naktį ateit į tarpukalnę smuikavimo pasiklausyti. Nė vienas kalnų vadovas už jokius pinigus nepasiliekąs su keliauninkais nakvoti tarpukalnėje. Niekados dar Gruzijos nebuvo ištikusi tokia didelė nelaimė, o gruzinai taip nusilpę, kaip tais sunkiaisiais laikais. Buvo tai visų baisiausioji gadynė iš visos gan nelinksmos Gruzijos istorijos. Ir jei Gražina nežuvo tada, tai, pasak senelių ir žmonių dainų, tik buvusi tokia dievo valia. Kiekvienas vyras, kuris tik sugebėdavo valdyti kardą, palikęs namus ir nenudirbtus laukus, eidavo, pasiėmęs ginklus, ant priešo, o moterys, vaikai ir seneliai slėpdavosi neįeinamųjų miškų tankmėse ir stačių kalnų urvuose. Dienomis tada Lietuva būdavo panaši į tyrumas, o naktimis šen bei ten tviskėdavo ir gesdavo kruvini gaisrų atspindžiai, mirgėdami įvairiomis spalvomis snieguotose kalnų viršūnėse. Pristatyti dešimt tūkstančių arklių, nors vargiai, bet įstengė gruzinai, o apie tūkstantį skaisčiųjų mergaičių bei du maišus aukso ir svajoti negalėjo, nes ne tik visas skaisčias, bet ir bent kiek gražesnes mergaites buvo jau išrankioję turkai, lezginai ir kiti šiaurės kalnėnai; o auksą vieni gruzinai per ilgą kovos metą visai buvo išleidę, kiti slėpė jį kalnuose ir miškuose, ir tokiu trumpu laiku niekas jo pristatyti negalėjo. Lietuvos kalnuotojoj šiaurėj, kur devynis mėnesius per metus žemė esti sniegu apklota, ant sunkiai prieinamos kalno viršūnės, Kazbeko papėdėje, stovėjo senas turtingas šventosios Ninos vienuolynas. Ne vieną kartą buvo kreipęsi į šventosios Ninos vienuolius, ir ne vieną kartą gelbėjo brolija savo tėvynę nuo didelių nelaimių - čia pinigais, čia sumaningais patarimais. Ir šiuo žygiu nutarė kuo veikiausiai kreiptis į savo gelbėtojus. Bet tuo laiku sunku buvo juos pasiekti. Visi kalnai, per kuriuos ėjo į vienuolyną siauri takeliai, buvo dar apdengti gilių giliausio sniego, ir dažnai atsitikdavo, kad sniegynai užgriūdavo aūlus, užklodavo miškus, kelius. Nežiūrint to, atsirado keli narsuoliai, gimę ir augę kalnuotojoj šiaurėje, kurie, pasiėmę raštus į šventosios Ninos vienuolius ir prisikrovę ant asilų maisto, šiltų drabužių, virvių ir kitų reikalingų laipioti po kalnus daiktų, leidosi į netolimą, bet sunkią ir pavojingą kelionę. Didelė žmonių minia ir dvasininkai, palydėję juos iki snieguotųjų kalnų, melsdamies pasiliko apačioj laukti jų laimingai pargrįžtant. Dvi dienas ir dvi naktis lipo narsuoliai į kalnus ir tik trečiąjį vidunaktį, privargę, nušalę, išalkę, nustoję pakeliui didžiosios dalies savo draugų ir gyvulių, kurie nukrito į bedugnes, pasiekė kalno viršūnę ir pasidūzgeno į vienuolyno vartus. Neveikiai įsileido juos į vidų nusigandę vienuoliai, nes niekados dar šiuo metu nebuvo jų aplankęs nė vienas žmogus; dargi aršūs ingušai ir laipiotojai niekados šiuo metu vienuolyno nepuldavo. Ištisus devynis mėnesius vienuoliai būdavo atskirti nuo viso pasaulio. Užtat viduvasarį, kada aptirpdavo žemesniųjų kalnų sniegas ir nuslūgdavo ledynų upeliai, vienuolyną aplankydavo daugybė žmonių ir sunešdavo daug pinigų ir maisto, kurio užtekdavo brolijai visiems metams. Per tuos tris mėnesius ne tik vykdavo būriais ir visais takais į šventosios Ninos vienuolyną, bet lankydavo jį ir kitų krikščioniškųjų šalių žmonės: atkeliaudavo net tolimosios Graikijos ir Balkanų gyventojai. Per tuos mėnesius dieną ir naktį skambėdavo vienuolyno varpai, degdavo žvakės ir būdavo laikomos pamaldos. Kaip trys dienos prabėgdavo tie trys mėnesiai, ir vienuoliai nepastebėdavo, kaip vėl ateidavo nuobodi žiema. Pirmajam sniegui kalnuose iškritus, visi maldininkai skubėdavo nusileisti nuo kalno žemyn, ir vieną dieną nebelikdavo vienuolyne nė vieno svetimo žmogaus. Išlydėję paskutiniuosius maldininkus, sueidavo visi vienuoliai į didįjį bokštą ir ten pasimeldę skaitydavo ir skirstydavo suneštąsias dovanas bei auksą, o suskaitę ir sutvarkę, slėpdavo jas vienuolyno landynėse. Nuobodžios būdavo vienuoliams žiemos. Kartu su žmonėmis išskrisdavo iš vienuolyno pastogių ir visi paukšteliai. Skrisdavo jie į pietuose visados žaliuojančius, mėlyno ūko aptrauktus klonius, kurie nuo vienuolyno kalno viršūnės buvo panašūs į jūras su daugybe iš vandens kyšančių uolų ir salų. Iš kitų trijų šonų aplink vienuolyną stovėjo amžinai snieguoti kalnai su Kaziu viduryje, tyravo mėlyni ledynai ir tartum milžinų rogių išvažinėti sniego laukai, tarp kurių tęsėsi giliai įsirėžusios tarpukalnės ir juodavo gilios bedugnės. Savaitėmis degdavo tada saulės spinduliuose tyras, amžinai baltas kalnų sniegas. Ilgas valandas žiūrėdavo vienuoliai, grožėdavos stebuklinga gamta ir negalėdavo atsigėrėti jos skaistumu. Ypač mėgdavo jie gėrėtis sniego spingsėjimu saulei tekant, kada nubalusios kalnų viršūnės staiga, lyg ko susigėdusios ar didžiai pradžiugusios, pradėdavo rausti, besimaudydamos spindulių vilnyse, mirgėti visomis vaivorykštės spalvomis ir kloti ilgus šešėlius. Retkarčiais išeidavo brolija po kalnus pasivaikščioti. Išeidavo dvejetais, giedodami šventąsias giesmes, bet, paėjėję kiek tolėliau nuo vienuolyno ir radę tinkamą vietą, susikurdavo ugnį, kepdavo šašlikus, išsitraukdavo iš po skvernų odinius vyno maišiukus ir imdavo linksmintis. Nežinia iš kur atsirasdavo ir sudundėdavo asas, vienu metu pritardavo jam gitara. Štai išėjo iš vienuolių būrio vienas ir kraipydamasis ėmė šokti lezginką. Išėjo antras, dailiai pakėlė ant galvos dešiniąją ranką, nuleido žemyn akis ir, grakščiai mindamas kojomis, o kairiąja ranka plevėsuodamas nežinia iš kur paimta moteriška čadra, vilioja pirmąjį kaip juodakė gruzinaitė. verkia po kalnus graudi, ir užkimusiu balsu pritaria jai. Viens, du, trys; viens, du, trys. ploja delnais vienuoliai, pritardami būgno dundėjimui. Stengdamasis visus peršaukti. Nebeiškęsdavo tada ir vyriausiasis vienuolis. Ir jo širdis imdavo tankiau plakti, senas kraujas gyslose virpėti; pakėlęs vyno taurę, imdavo šokti ir jis. Dar smarkiau plodavo tada delnais visi vienuoliai, ir dar žiauriau spiegdavo. Tada jau visus apimdavo pats smagumas: rėkaudavo, šūkaudavo, liedavo be pasigailėjimo vyną ir, vienas kito įsitvėrę, šokdavo. Išbaidyti iš savo lizdų ir iškilę į padangę ereliai lyg stebėdamies raižydavo orą viršum besilinksminančių vienuolių; baikščios laukinės ožkos ir taurai būriais blaškydavos po ledynus, nesurasdami sau vietos. Bet štai sugausdavo vienuolyno varpai. Vienu akimirksniu nutildavo muzika ir šūkavimai. Vienu metu sustodavo ir lankstydamiesi imdavo žengti ir melstis. Vėl skambėdavo kalnuose šventosios giesmės, ir vėl tvarkingai dvejetais grįždavo broliai į vienuolyną. Buvo tamsi tyli rudens naktis. Viršum Kaukazo kalnų mirgėjo milijonai didelių ir mažų žvaigždžių. Snaudė žilasis Kazbekas, užsimaukšlinęs ant galvos balto sniego kepurę, miegojo dvigalvis Elbrusas, apsiklojęs storo ledo skraiste; snaudė ir visa kalnų grandinė. O ten, toli toli šiaurėje, bekraščių stepių prieblandoje, Kaukazo vartuose budėjo sargybiniai kalnai milžinai, seniai užgesę ugnikalniai. Bet ir ten buvo tylu ir ramu: nelojo stepėse naktigonių šunys, nestaugė šakalai, nešūkavo piketų patruliai ir nedegino ant kalnagūbrių laužų. Visur buvo tylu, ramu, tik dūko trenkė Darjalo tarpekliu niekuomet ramybės nežinąs Terekas, ir jo kovos su uolomis aido atbalsis dundėjo kalnuose kaip tolima audra. Buvo jau pats vidunaktis ir pats įmygis, kai Alius su savo keliais bendrais prijojo upę ir pašaukė iš anapus sargybą. Kai sargyba atsiliepė, pasisakė kais esąs ir pareikalavo tuojau perkelti jį per upę ir nuvesti pas atamaną. Negreit sargyba perkėlė jį per upę. Jau vien Aliaus vardas buvo įvaręs jiems tiek baimės, kad dabar susikėlė visa stovykla ir į aną Kubanės krantą nukreipė tvirtovės patrankų vamzdžius. Nusigando ir pats atamanas ir tik patikrinęs visas atsargumo priemones liepė atvesti pas save nuginkluotą džigitą. Ko tu nori? paklausė jį atamanas, pirmą kartą iš taip arti pamatęs savo kruviną priešą, kuris tiek daug kartų buvo apgrobęs jo stovyklą, tiek daug nukovęs jo karių ir tiek daug išvedęs į nelaisvę vyrų ir moterų. Aš noriu Dvalibėjaus galvos! trumpai atsakė jam Alibėjus, suraukė antakius ir užsikišo už diržo abi rankas; tuo tarpu jo akyse žybtelėjo ar tai keršto ugnis savo kruvinam priešui, ar tai panieka netikėlių vadui, kurį ir jis pirmą kartą pamatė iš taip arti. Abu ilgai tylėjo. Vertėjas čia pat išdėstė atamanui visas kruvinas skriaudas, kurias libėjus buvo padaręs savo buvusiam švogeriui Aleksandro, išskaičiavo žuvusius ir dar neatkeršytus jo gimines. Ir atamanas įsitikino, kad tai ne klasta ir ne apgaulė, o gyvybinis laukinio kalnėno džigito reikalas. Gerai, aš sutinku, - atsakė jam atamanas, bet su sąlyga, kad tu pats vesi mus į kalnus, parodysi visas kalnų perėjas ir pasižadėsi nuo šios dienos būti romiu kalnėnu: nepuldinėti mūsų stovyklų, nebegrobti nei žirgų, nei moterų ir būti ištikimu mūsų baltajam carui. Be to, pažadėjo jam iš savo caro išprašyti kunigaikščio titulą, bet Aleksandras tarytum to ir negirdėjo; jis vis raukė kaktą, kaskart darėsi liūdnesnis, ir regėjos, kad jam ką skauda. Jei aš žūčiau neatkeršijęs, tai tu prisiek man savuoju Alachu ir savo baltuoju caru, kad išnaikinsi visą giminę iki septintos kartos. Kai atamanas prisiekė savo dievu ir caru, abu apsimainė kinžalais ir pasivadino vienas kitą. Tuo sutartis ir buvo sutvirtinta. Ilgai ruošėsi atamanas žygiui į kalnus. Iš šiaurės atjojo ir atžygiavo daug karių, privežė patrankų, kokių dar nebuvo matęs. Kai visa buvo paruošta, priešų pulkai keliose vietose persikėlė per Kubanės upę ir per stepes patraukė į kalnus. Nors buvo sutarta pulti tik vieną kitą kaimą, kuriame gyveno giminės, bet dabar pakviestieji žygiavo plačiu frontu, ir nebuvo aišku, ką tai reiškia. O tai reiškia, kad mes vienu žygiu išnaikinsime visą giminę, kur ji bebūtų, tau dar esant gyvam; tik tu rodyk mums tiesiausią kelią, paaiškino jam atamanas. Sukruto sujudo savo džigitai, pamatę visą stepę ir kalnų papėdes pulkų nusėtas. Dar labiau jie susirūpino, kai sužinojo, jog netikėlius veda narsusis džigitas. Mulos keikė jį mečetėse ir iš minaretų; džigitai ir išmetė jį iš savo tarpo ir paskelbė abreku; išsižadėjo jo visi giminės, žmonos, vaikai, pati jo motina ir visi kalnėnai. Teatneša jam vaisiaus nei žemė, nei moteris, keikė jį visose mečetėse ir sueigose. Teužtinka jį ant pavargusio žirgo kalnuose audra. Tenurodo jam kelią į bjauriųjų stovyklą ir tesutinka jį ten netikėlė peri ir tepagirdo ištroškusį suterštu vandeniu. Visaip atsitikdavo Kaukazo kalnuose: kariaudavo kaimyninės tautos, susipešdavo giminės, susipykdavo, bet kad savas karys, kalnėnas džigitas, šauktųsi netikėlių pagalbos nors ir prieš aršiausią savo priešą, rodos, kai Elbrusas dangų remia, to dar kalnuose nebuvo. Pasiruošė tinkamai priešą sutikti ir kalnėnai. Mulos iš minaretų paskelbė netikėliams šventąjį karą. Bet ilgai nepradėjo mūšio nei vieni, nei kiti. Džigitai ir laukė, kol įeis į kalnų tarpeklius, pasikels į aukštumais, kad iš ten jie sumestų netikėlius į bedugnes, apmėtytų juos akmenimis, uolų nuolaužomis ir vieną po kito iššaudytų kaip fazanus. Be to, žinojo, kad kalnuose ne tiek daug reiškia ir patrankos, o jų žirgai, nepratę karstytis uolomis ir kopti skardžiais, tuojau pailsta ir klumpa. Žinojo ir laukė. Bet ir priešai žinojo, kad baisūs tik tol, kol jie kalnuose ir ant savo žirgų; kad kalnų žirgai baidosi patrankų griausmo ir kad pėsčias džigitas tas pats, kas pakirptais sparnais sakalas. Žinojo ir taip pat laukė. Laukdami kirto nepereinamus miškus, kasė apkasus, statė sustiprinimus ir į aukštumas bei kalnagūbrius traukė savo patrankas. O per Kubanės upę kasdien vis kėlėsi jų nauji ir nauji pulkai. Nusibodo laukti ir vieniems, ir kitiems. Kartais susišaudydavo abiejų pusių sargybiniai, susiremdavo didesni ir mažesni kariuomenių daliniai, išeidavo dvikovon narsuoliai, bet pradėti lemiamąjį mūšį vengė abi pusės. Ilgai tarėsi džigitai vadai, išmintingieji mulos ir dievobaimingieji, ką daryti. Ir pagaliau nutarė nusileisti nuo kalnų aukštųjų ir pirmieji pulti. Pulti kuo greičiau ir kuo narsiau, nes skaičius jau kelis kartus buvo prašokęs kalnėnų skaičių ir vis dar jų daugėjo. Kaip amžino sniego griūtis pasileido nuo savo kalnų kalnėnai ir, šaukdami, klykdami, puolė. Sutrypė netikėlių sargybas, su žeme sumaišė jų piketus, perbloškė priešakines priešų eiles ir, kirsdami kardais ir verdami kinžalais, įsibrovė į pačią pulkų tirštumą. Bet čia atsitiko tai, ko kalnėnai nebuvo numatę: staiga ant visų kalvų ir aukštumų sužaibavo, sugriaudė, ir į džigitų suglaustas eiles pradėjo pilti švinu, geležimi ir ugnimi. Patrankų žaibo ir griausmo išgąsdinti kalnėnų žirgai stojosi piestu, klupo ant žemės, muistėsi, spardėsi, ir džigitai nebegalėjo jų suvaldyti. Kiti, numetę nuo savęs raitelius, bendro siaubo pagauti blaškėsi po kovos lauką, trypė ir savus, ir priešus, ir sveikus, ir sužeistuosius. Pėsti jau buvo ir nebe kariai: jie tik spietėsi į krūvą ir gynėsi kardais ir kinžalais. Priešams to tik ir reikėjo: Jie atsuko į juos visų patrankų vamzdžius ir mušė pėsčius sakalus iš viršaus, vėrė juos iš priešakio, iš užpakalio ir badė iš šonų... Ir atsitiko tai, ko dar niekuomet kalnėnams nebuvo atsitikę: pirmą kartą, kai dangų remia, jie atgręžė savo priešams nugarą ir kas pėsčias, kas raitas pasileido atgal į savo kalnus. Priešai vijosi juos iš paskos, atsilikusius kapojo kardais, badė durtuvais ir, užbėgdami iš šonų, būriais ėmė juos į nelaisvę. Visa tai matė nuo kalnų iš savo kaimų išmintingieji mulos ir dievobaimingieji seniai. Baisi žinia vienu metu aplėkė kalnus, ir visus apėmė siaubas: klykė moterys ir vaikai, lojo šunys, ir kas gyvas susirūpino slėptis pats ir gelbėti savo turtą. Veltui šaukėsi ir jo pranašo pagalbos, veltui jie draskė sau ant krūtinės rūbus, raižė kinžalais kūną ir tiesė į sostą rankas. Jau buvo pirmutiniai kalnėnai bėgliai pasiekę Akmenės skardžiosios uolos viršūnę, kai iš Malkos aūlo išjojo nuogais kardais raitelių būrys. Įsismaginęs perskrodė jis bėgančius džigitus ir įsiveržė į patčią pulkų tirštumą. Negynė jie savųjų bėglių, nepuolė ir pačių, o švaistėsi nuogais kardais po priešų pulkus ir ieškojo. Išvydęs savo priešą, Aleksandras išsinėrė su pulkų, ir dvi kruvinojo keršto aukos pradėjo kapotis kardais, badytis ietimis, kinžalais. Įnirtimu ir žiaurumu neatsiliko nuo savo vadų ir jų kūnų. Ir jie kirtosi kardais, smaigstėsi durklais, pjaustėsi kinžalais, ir ritosi nuo pečių jų galvos. Kariai, pamatę tokias aršias laukinių žmonių tarpusavio žudynes, nustebo ir nežinojo, ką daryti - ar juos išskirti, ar kuriems padėti. Suglumo ir pats atamanas ir visi vyresnieji. Neilgai truko abiejų kova. Greitai išsiskerdė kiti, netekę savo žirgų, dar ėmėsi pėsti, raitėsi žemėje, smaugė vieni kitus rankomis, kandžiojo dantimis ir susikabinę mirė baisiose kančiose. Juos trypė kanopomis palaidi žirgai, spardė kojomis gyvi pėstieji. Kiek ilgiau užtruko dvikova su Dvalibėjum. Ne tik jie patys kapojosi kardais ir badėsi kinžalais, bet ir jų žirgai, įsikabinę dantimis į karčius, stengėsi vienas kitą parversti žemėn ar atatupstą į prarają nustumti. Pagaliau prispaudė savo priešą prie prarajos. Aleksandro žirgas pakibo ant pirmutinių kojų. Jis įsmeigė jam į krūtinę kinžalą, bet suskubo kardu nukirsti galvą ir abu buvę džigitai su savo žirgais, užkliūdami už iškyšulių ir atbriaunų, nusirito nuo uolos į prarają. Kai įžygiavo rado ten vien tik verkiančias moteris, vaikus ir senius. Visi jauni vyrai, giminės, buvo jau išsižudę kruvinojo keršto kovose. Nors kitur dar ilgai liejosi Kaukazo tautų tautelių kruvinojo keršto kraujas, bet Malkos kaime jau nebebuvo kam žudytis. Pagaliau atėjo nauja gadynė ir visoms Kaukazo tautoms ir tautelėms. Atnešė ją didžioji spalio socialistinė revoliucija, kuri paskelbė ir kalnuose visų žmonių laisvę ir lygybę. Ir nuo to laiko išnyko tautose kruvinojo keršto kovos, liovėsi tarpusavio tautinės neapykantos bei religinio fanatizmo rietenos, ir žmogus nustojo išnaudojęs žmogų. Vasara. Vieni jau seniai suplanavę savo atostogas, kiti dar tik galvoja, ką per jas nuveikus. Tačiau yra žmonių, kurie išdidžiai sako - aš nežinau, kas yra atostogos… pamenu, paskutinį kartą atostogavau prieš aštuonis metus. Suprask, koks esu reikalingas, nepamainomas, svarbus ir reikšmingas. Atostogos – tai vienintelis būdas pabėgti ir pailsėti nuo darbe kylančio nerimo ir įtampos. Tai vienintelis būdas nematyti savo bendradarbio ar negirdėti savo bjauraus viršininko balso. Jeigu jūs negaunate tokio poilsio, darbingumas pamažu mažėja. Tai patvirtina ir tokie faktai amerikiečiai dirba žymiai ilgiau negu europiečiai, kai kas yra net paskaičiavęs, kad jeigu tas visas valandas sudėti, išeitų beveik 3 mėnesių darbo valandos, o darbo našumas ir produktyvumas yra didesni tose Europos šalyse, kur darbuotojai dirba trumpai ( palyginti su Europiečiais ) – Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje ir kitur. Dar įdomių skaičių. Kitais tyrimais nustatyta - jeigu žmogus dirba 48 val. per savaitę, tai jis darbe patiria dvigubai daugiau streso, negu , jei dirbtų 40 val. per savaitę. Tačiau šie argumentai neįtikina daugelio žmonių, ne tik eilinių darbuotojų, bet ir viršininkų , kuriuos į neviltį varo keletas tuščių darbo vietų ar ne taip intensyviai girdimas kompiuterių klaviatūros kaukšėjimas kontoroje. Tada dar vienas tyrimas. JAV mokslininkai ištyrė 13 000 vidutinio amžiaus vyrų grupę ir nustatė, kad kuo rečiau vyrai atostogauja, tuo didesnė yra miokardo infarkto ir mirties rizika. Pagal mokslininkų duomenis, 13 procentų tirtų vyrų neatostogauja. Tyrimas išspausdintas 2000 m. žurnale. Taip pat nereikia pamiršti, kad dėl nuolatinio nuovargio, streso, perdegimo sindromo didėja galimybė susirgti infekcinėmis, virškinimo sistemos ir kitomis ligomis. Galima sakyti taip – atostogos yra sveikas dalykas, ilgiau atostogauji ilgiau gyveni. Tačiau ne kiekvienos atostogos yra tokios palaimingos. Žmogus pailsi, jeigu sugeba palikti ir pamiršti kasdienius rūpesčius. Paprastai taip paimti ir visko išmesti iš galvos neįmanoma, todėl trumpos atostogos, kurios trunka vieną savaitę, nepadeda gerai pailsėti. Kaip kas bando suderinti atostogas ir darbą – ne taip sudėtinga atostogaujant kartu su savimi pasiimti nešiojamą kompiuterį, kokių nors svarbių popierių, o mobilų telefoną laikyti nuolatos įjungtą. Tokios atostogos nepadės atsikratyti įtampos. Netgi, jeigu sugebėsite net nežvilgtelėti į nei vieną pasiimtą su savimi dokumentą, tada jus gali kamuoti kaltės jausmas, kad kažko neatlikote ar nepadarėte. Taigi atostogauti tikrai verta. Net jeigu atostogų metu pajūryje vaikai žirs ir barstys į akis jums smėlį, o kelionių agentūros žadėtas keturių žvaigždučių viešbutis pasirodys visai ne keturių žvaigždučių, vis tiek tai bus laikas, kuomet jūs galėsite pasijausti bent truputį savo padėties šeimininkais, o tai leidžia atsipalaiduoti. Mes esame tokioje padėtyje, kad kasdien iškyla kiekvieno mokslo, kiekvienos jo šakos kalbos klausimas. Pateiksiu vieną pavyzdį. Prieš kokius 30 metų skaičiavimo technikos specialistai, padedami kalbininkų, padarė labai reikšmingą darbą: išleido šios technikos lietuvių-rusų-anglų kalbos žodyną. Bet šiandien skaičiavimo technika jau visai kitokia ir jai reikia visai kitokio žodyno. Štai tokioje padėtyje yra kiekvienos mokslo šakos kalba ir atitinkamai kiekvienas mokslininkas. Kalbų klausimas ir statusas nėra toks paprastas, kaip kartais gali atrodyti. Bėda ta, kad jis aštrėja ir neišvengiamai aštrės ateityje, kad, išsprendus jį šiandien, netrukus vėl reikės jį spręsti. Tai ne vien administracinių ar politinių sprendimų reikalas, tai darbo, kvalifikacijos, tyrinėjimų lygio, tai visos mokslinės veiklos lygio ir našumo klausimo neatsiejama dalis. Spręsti apie autoriaus darbo spausdinimą turi tik leidinio redakcija, nevaržoma jokių leidinio mokslingumo taisyklių, jokių recenzijų ir jokių skambučių. Apie pastarąją lietuvišką realiją užsiminiau, todėl, kad iš visų minėto kliūčių ruožo grandžių leidinio redakcija yra labiausiai ekonomiškai suinteresuota, ją pavadinčiau konkurencijos bastionu. Ginant disertaciją, apie jai skirtų spaudinių kokybę turėtų spręsti tik disertantų vadovai ir disertaciją priimančios tarybos (ar komitetai), taip pat nevaržomos jokių taisyklių (nustatytas turėtų būti tik spaudinių skaičius ir jų apimtis lankais). Neturėtų būti jokių nurodymų dėl spaudinių kalbos, dėl prestižinių leidinių, dėl spausdinimo Lietuvoje ar užsienyje, nereikalautinos recenzijos ir citavimo ataskaitos. Man labai patinka ši mokykla. Man labai įdomu, kai ant sienos kabo visokios gėlės ir kitokie piešiniai. Aš išeinu į mokyklą su šypsena, nes žinau, kad ten manęs laukia draugai ir mokytojos, rašinėliai ir daug knygučių. O dabar, mano mokyklai sukanka trisdešimt šeši metai. O aš norėčiau mokyklai, tvirtumo, sveikatos ir stiprybės. Man labai patinka mokytis toje mokykloje. Kartą vyko puota. Visi miško grybai buvo pakviesti į puotą. Tik Musmirė liko nepakviesta. Musmirė norėjo nueiti į puotą. Vienas grybas nuėjo pas Musmirę ir paprašė eiti su juo į puotą. Musmirė sutiko eiti į puotą. Kuriame mes su ja pasaką. Su bitute susipažino visa šeima. O mamai labai patiko bitutė. Mes su ja žaidėme. Aš jai skaičiau pasaką. Mes su bitute miegojome. Bitutė manęs laukė kol grįšiu iš muzikos mokyklos. Jinai sėdėjo ant mokyklinio suolo. Aš jai aprodžiau namus. Jinai žiūrėjo kaip ruošiu pamokas. Manau, kad jai patiko mano namai. Buvo vasara. Vieną gražų saulėtą rytą aš pasiėmiau morką, du kaštonus ir dvi šakeles, kad galėčiau pastatyti sniego senį. Pastačiusi sniego senį, ėjau į mišką grybauti. Buvo tokios pusnys iki kelių. Pradėjau bėgti, nes pamačiau apsnigtą baravyką. Įsidėjau baravyką į pintinę ir ėjau pasakyti senelei, bėgdama pamačiau uogų krūmą, labai buvo sunku nuskinti, buvo prišalę ir taip snigo, kaip iš kibiro. O pusnys! Parėjau pas senelę parodžiau grybą, uogas. Berniukas melagiukas. Gyveno vienas berniukas. Jo vardas buvo Vytukas. Ir jis buvo labai didelis melagis. Kartą jis labai norėjo gerti. Žiūri, stovi puodynėlė su šiltu pienu. Jis išgėrė pusę ir paliko. Atėjo mama. Žiūri pusės pieno nėra, ji pašaukia Vytuką. Nors biuro komersantai turėtų praktiką atlikti buhalterijoje ir raštinėje, aš ją atlieku tik mokyklos raštinėje. Iki šios dienos aš jau daug ką nuveikiau: sutvarkiau mokyklos archyvo bylas. Kompiuteriu spausdinau įvairias lenteles, dokumentus; dirbau su kopijavimo aparatu, faksu ir kt. Visus šiuos darbus aš dažniausiai atlikinėjau viename kabinete, kur dirba direktoriaus sekretorė – raštinės vedėja. Šio kabineto baltos sienos ir šviesiai pilki baldai suteikia didelės erdvės įspūdį, bet kad nebūtų labai nyku yra pastatytos kelios gyvos gėlės. Kabinete yra 2 didelės spintos, maža spintelė ir rašomasis stalas. Ant spintelės yra pastatytas mini kopijavimo aparatas. Spintose yra laikomi į atskiras bylas susegti įvairūs raštinėje rengiami dokumentai, na, o ant rašomojo stalo yra: kompiuteris, spausdintuvas, telefonas, telefonas-telefaksas, pieštukinė su visomis reikiamomis raštinės priemonėmis, stalinis kalendorius ir stalinės lentynėlės, įvairiems dokumentams susidėti. Stalas yra vidutinio aukščio, tai ir šalia jo yra pastatyta tamsiai pilkos spalvos reguliuojamo aukščio kėdė. Sekretorės darbo stalas yra pastatytas šalia lango, tai ir darbo vietos apšvietimas – geras. Mano manymu, čia yra visos priemonės, kas reikalinga sekretorės kasdieniniam darbui. Tai štai kaip atrodo mano praktikos atlikimo vieta. Kitais mokslo metais mokykloje toliau veiks diskusijų klubas, kuris įsijungs į prevencinę veiklą Bus tobulinamas mokyklos vidaus tvarkos taisyklių veikimo mechanizmas. Tam tikri tėvų, moksleivių ,mokytojų rengiami renginiai taps tradiciniais ( mini konferencijos, šeimų diena ). Mokyklai susigrąžinus statusą ir vėl tapus profiline moksleiviai turės poilsio vietą laisvų pamokų metu. Projektu siekiame sukurti ir įtvirtinti mokyklos vidaus tvarkos taisyklių veikimo mechanizmą bei įkurti poilsio vietą moksleiviams (vestibiulyje moksleiviai pageidauja minkštasuolių ir staliukų). Į bendrą veiklą įtraukti mokytojus, moksleivius, tėvus. Projektas truks vienerius metus. Projekto įgyvendinimo metodai: diskusijos su moksleiviais, tėvais ir mokytojais, akcijos, vizualinės priemonės, šventės, konferencijos (laikraštis, lankstinukai, kt.). Taigi įgyvendinti pokyčius – tai ne tik apibūdinti tikslą, o jo tegul siekia kiti: tai sąveikos procesas, dialogas, grįžtamasis ryšys, tikslų ir planų keitimas, įvairių jausmų ir vertybių valdymas, pragmatiškumas, mikropolitika, frustracija, kantrybė ir maišatis. Tačiau, nors tas procesas ir netvarkingas, laikantis objektyvaus, racionalaus, sisteminio, mokslinio požiūrio į pokyčių įgyvendinimą, sėkmė labiau tikėtina negu pasikliaujant vien tik intuicija ( nors ji taip pat turi savąjį vaidmenį). Esmė yra ta, kad racionalumo reikia ne tik apibūdinant pokyčio tikslą, bet ir priemones jam pasiekti. Dar vienos pinklės, įgyvendinant pokyčius, yra aiškinimas, esą pokyčius skatina su žmonių trūkumais susijusios problemos. Kai problemos suasmeninamos, verčiama elgtis gynybiškai, ir dažnai neteisingai nustatomos tikrosios priežastys. Dauguma organizacinių trūkumų priskirtini būdams ir sistemoms. Veiksmingos organizacijos siekia turėti tikslą ir į jį orientuotis. Jų vadovai, skyriai ir kiekvienas narys dirbdami siekia aiškių tikslų ir tiksliai suvokia organizacijos kryptį. Tikslo formulavimas yra nesibaigianti veikla, leidžianti suprasti visumą ir tai susieti. Dėl to mokyklos, neturinčios aiškių tikslų ir bendros politikos, neatitinka šio veiksmingumo kriterijaus. Struktūrą lemia darbo reikalavimai, o ne valdžia, galia arba atitikimas. Forma išplaukia iš funkcijos. Skirtingi skyriai gali būti skirtingai organizuoti – nelygu jų veikla. Procedūros gali būti ir nestandartizuotos: žmonės, jei tai veiksminga, gali dirbti savaip. Taigi mokykloje ne visas mokymas turi sutilpti į 45 minučių trukmės formą. Veikti turi tie, kam priklauso; antraip pasirūpinti sugedusios degimo krosnies remontu turėtų skyrius, o ne direktoriaus pavaduotojas. Sprendimai priimami ten, kur būtina informacija, o ne nukreipiami į hierarchijos viršų. Atitinkamai suteikiami įgaliojimai, kaip vietiniame vadovavime mokykloms. Ryšiai turi būti atviri, tiesūs ir kuo mažiau iškraipyti. Idėjos vertinamos iš esmės, o ne pagal jų šaltinį hierarchijoje. Konfliktai ir jų idėjų ( arba asmenybių ) susikirtimai skatinami, jų nevengiama, ir jie neslopinami; visi konstruktyviai, taikydami problemų sprendimo būdus, įveikia konfliktus. Kai organizacijai naudingas, skatinamas bendradarbiavimas, rungtyniauti reikia kuo mažiau, žmonės vieni su kitais lenktyniauja, tik norėdami prisidėti prie organizacijos sėkmės. Kiekvieno asmens tapatumas, vientisumas ir laisvė yra gerbiami, o darbas, kiek tai įmanoma, organizuojamas tam tikslui. Suteikiamas dėmesys į atpildą. Kiekvieno darbas yra vertinamas. Pabrėžiama žmonių tarpusavio priklausomybė. Savo padarytą darbą žmonės vertina, lygindami su kitais, jie vertina ir vieni kitų darbą, džiaugiasi laimėjimais. Žmonės priima daiktus tokius, kokie jie yra. Vyrauja “veiklos tyrinėjimo” vadovavimo būdas; t. y. organizacija turi veikiančius pažįstamojo ryšio mechanizmus, pranešančius, kaip jai sekasi. Pasinaudodama šia patikima ir faktine informacija apie esamą padėtį, ji gali planuoti, ką tobulinti. Organizacija yra laikoma atvira sistema, nuolatos sąveikaujančia su sudėtinga aplinka. Reguliariai stebimi kintantys aplinkos reikalavimai, į juos atitinkamai reaguojama. Mokykla neturėtų užmerkti akių ir užsikimšti ausų, o budriai įsiklausyti į tai, kas vyksta bendruomenėje ir vietos valdžioje. Aplinka, kad sistema neužsisklęstų, taip pat leidžia geriau suprasti tikrovę ir pajusti jos proporcijas. Mūsų mokykloje Žygintė mokėsi nuo 2003m. gruodžio mėn. Pamokas mergaitė pradėjo praleidinėti nuo pat pradžių, todėl liko kartoti šeštos klasės kursą. Į mūsų mokyklą ji atėjo iš Saulėtekio vidurinės mokyklos, kurioje buvo tos pačios problemos. Šiais mokslo metais ji visiškai nebelankė mokyklos. Moksleivė neturi mokymosi motyvacijos. Žygintė klasėje draugų neturėjo, bendravo su vyresniais mokyklos moksleiviais. Nutikdavo taip, kad į mokyklą ji neateidavo dėl konfliktų su kitais vaikais. Mergaitė uždaro būdo, užsisklendusi, nenoriai bendrauja su vyresniais, nepasakoja savo problemų. Kontaktą pavyksta rasti tik dviese ir po ilgų diskusijų. Žygintė labai reaguoja į pastabas, greitai įsižeidžia. Pokyčiams sukelti reikia būti atviriems ir nusiteikusiems suprasti kitų jausmus ir laikyseną. Tiesa ir tikrovė yra daugiabriaunės, o kiekvieno žmogaus pasaulis skirtingas. Dauguma žmonių elgiasi racionaliai ir supratingai pagal tai, kaip jie tą pasaulį suvokia. Jų nuomone apie pasaulį ir daiktų priežastis skiriasi nuo jūsų, nes jų patirtis kitokia, netgi tą patį įvykį jie mato ir išgyvena kitaip. Dėl to novatoriai turi orientuotis ne tik pagal tai, kaip jie patys suvokia, bet ir pagal tai, kaip pasaulį regi kiti žmonės, nors, jų manymu, tas matymas yra klaidingas, iškreiptas. 2003 metų rugpjūčio 30-oji 22 metų Katerinai prasidėjo puikiai. Gyvenimas lepino šią merginą: Katie buvo graži, gabi verslo studentė, be to, laimingai įsimylėjusi. Su savo vaikinu ji draugavo septynis mėnesius. Buvo šeštadienis, todėl porelė nusprendė pasivaikščioti po parduotuves. Vienoje jų Joe nupirko Katie brangų žiedą su mėlynu topazu — tą patį, kurį ji senokai buvo nusižiūrėjusi. Paskui jiedu grįžo į jos namus ir pasimylėjo. Šiek tiek vėliau, tą pačią popietę, Katie išskubėjo į darbą. Ji dirbo padavėja populiariame meksikiečių restorane. Dėl malonaus ir draugiško būdo mergina buvo itin populiari tarp lankytojų. Darbą Katie baigė 22.30. Parskubėjusi namo greitai nusiprausė duše, apsitempė džinsus, apsivilko juodus marškinėlius trumpomis rankovėmis, įsispyrė į rudas basutes, šoko į savo raudonąjį “Audi” markės automobilį ir nuvažiavo susitikti su juo bei trimis draugais. Kompanija nuėjo į koledžo studentų pamėgtą vietelę — smagų barą, kuriame nuolat pilna pažįstamų veidų. Katerina ir Joe praleido ten keletą valandų juokaudami, gurkšnodami gėrimus ir bučiuodamiesi. Kai barą uždarė, jie dar kurį laiką pastovėjo lauke, šnekučiuodamiesi su draugais. Vėliau išvažiavo pas pusbrolį toliau linksmintis. Viskas buvo gerai. Iki pusės trijų ryto. Paskui prasidėjo košmaras. Visą vakarą alkoholis liejosi laisvai. Jau po visų įvykių jis prisipažins, kad buvo smarkiai išgėręs, todėl pradėjo kabinėtis prie kelių tame pat vakarėlyje dalyvavusių merginų. Katie, kurios kraujyje alkoholio kiekis, kaip vėliau paaiškėjo, tris kartus viršijo leistiną normą, įsiutusi užsipuolė jį ir iškėlė pavydo sceną. Vakarėlyje dalyvavę draugai matė, kaip keletą minučių Ji blaškėsi bandydama rasti savo rankinę, kurioje buvo mobilusis telefonas, raktai, pinigai. Taip jos ir neradusi, nusivylusi bei įsiutusi mergina veikiausiai nusprendė namo eiti pėsčiomis, mat gyveno netoliese. Tačiau niekas iš tikrųjų nematė, kaip ir kada ji išėjo. Apie tolesnę įvykių eigą dabar jau galima tik spėlioti. Policijos pareigūnų manymu, ji pasiekė savo namus. Kadangi mergina raktų neturėjo (jie buvo likę rankinėje), o kambario draugų namie nebuvo, ji greičiausiai nusprendė vidun patekti per langą. Deja... Manoma, Katerina tik spėjo atidaryti orlaidę, kai ją užpuolė žmogus, matyt, sekęs paskui iki pat namų arba stebėjęs gatvėje. Kitą dieną maždaug už trijų šimtų metrų nuo lango policija aptiko grumtynių pėdsakų. Ji iš visų jėgų stengėsi kovoti dėl savo gyvybės, tačiau pastangos pasirodė bergždžios. Po paros netoli sąvartyno buvo aptikti merginos palaikai. Katie buvo sumušta, išprievartauta ir pasmaugta. Ji gulėjo ant pilvo, nuo pusės nuoga, kūnas buvo padegtas. Naujosios Meksikos teisėsaugos pareigūnai sulaikė du įtariamuosius, kurie išprievartavo ir bandė nužudyti kitą moterį, tačiau DNR tyrimai kriminalistų įtarimų nepatvirtino. Policijos pareigūnai dar tikisi rasti merginos žudiką, tačiau vilties kasdien vis mažiau. Staigiai išeiti iš vakarėlio susipykus su vaikinu: taip gali pasielgti kone kiekviena įtūžusi mergina. Ir dažniausiai tai daroma sąmoningai, norint priversti mylimąjį nerimauti. Tačiau vadovaudamasi pykčiu keli didelį pavojų savo saugumui, kai kuriais atvejais — net gyvybei. Apakinta įniršio prarandi sveiką protą, todėl padidėja tikimybė patekti į pavojingas situacijas ir tapti lengvu grobiu. Pareigūnai įspėja, kad paprastai maniakai važinėja ieškodami bėdos ištiktų, susikrimtusių, nelaimingų, po vieną vaikštančių moterų. Taip pat jie dažnai eina į barus, kavines, stebi moteris, kurios gurkšnoja vienos, tikėdamiesi pasinaudoti jų silpnumu. Nusižiūrėtas aukas nusikaltėliai paslaugiai siūlosi pavežti arba seka iki pat namų. Pasitiko ir atvejų, kai jas nutveria automobilių aikštelėje. Tai nutiko prieš daugybę metų. Vos pradėjusi pėdinti į mokyklą, įsitraukiau į vieną beviltišką reikalą. Ne iš karto, žinoma. Tada, kai kelias iš mokyklos namo įgriso iki gyvo kaulo ir pakeliui vis rečiau nutikdavo kas nors tikrai įdomaus. Kai baigėsi, mano tuomete galva, dėmesio verti nuotykiai, vieną pavasaringą dieną aš, įsikinkiusi į didelę raudoną kuprinę, mirdama iš nuobodžio (įkyrėjo net skaičiuoti grindinio plyteles ir stengtis neužminti žemės siūlės), ėmiau ir užverčiau garbanotą galvą į viršų (nors mama ir liepdavo vaikščioti ją iškėlus, man amžiais išeidavo atvirkščiai. Užtat kišenėse netrūkdavo niekniekių, mainydavau juos į kitus niekniekius). Tačiau tą žaluma prakvipusią dieną išėjo kaip reikia – pakėliau akis į dangų ir apsukau žvilgsnį ratu: kiauri debesys, medžių viršūnės, nutręšę balkonai. O! – bobutė žiūri pro langą. Papilkėjusi užuolaida tarsi jaunosios nuometas slysta pakaušiu, pečiais... Ant liežuvio galo susiraitė keistas skonis, tarsi ragaučiau orą iš močiutės vaistinėlės. Nemalonus pojūtis, tad vyzdys nevalingai šoktelėjo žemyn. Nė gyvos dvasios. Lango stačiakampis kruopščiai aptemptas nublukusia skiaute. Tarsi kažkas būtų kyštelėjęs liežuvį norėdamas pasišaipyti: „Taip tau ir reikia!" Sutrikusi grįžau prie bobutės. Deja, pilkoji nuotaka jau buvo dingusi. Iki vasaros išžvalgiau visus už tos gatvės langų slypinčius gyvenimus. Vieni jų buvo įdomūs – paįvairinti katėmis, pražystančiais kaktusais, tyliais meiliai apsikabinusiųjų arba vienas nuo kito pavargusiųjų siluetais. Nebyliems judesiams mėgindavau pritaikyti žodžius, frazes, kurdavau istorijas. Pavyzdžiui, apie vyrą, už kurio trejus metus nuodėmingai svajojau ištekėti. Kiekvieną ketvirtadienį jis lengvu judesiu truktelėdavo užuolaidą į šoną, kad būtų patogiau geltonu laistytuvu palaistyti moters auginamus gležnus augalėlius. Kiti akims nekenksmingi ekranai (tuo metu mano bendraklasės patogiai įsitaisydavo ant sofučių prieš mažučius televizorius ir verkdavo, mylėdavo kartu su neturtėlėmis serialų Marijanomis) transliuodavo mažiau estetinius ar jaudinamus vaizdelius ir neretai sukeldavo tik nesuvokiamą nerimą, kažkuo panašų į nemalonų skonį, kurį pajusdavau žvilgtelėjusi į papilkėjusia skiaute apsigobusios nuotakos įdubusiais skruostais iš šešto namo antro aukšto lango. Tas langas man iki šiol kvepia vaistais, dulkėmis ir vorais. Aš gyvensiu kitaip! Tupėdama priešais svetimus langu plačiai atmerktomis akimis, tarsi mozaiką įnikau dėliotis nuomonę apie tai, kokios dekoracijos gyvenimą daro gražų, kokios bjauroja. Nejučia rinkausi gyvenimo stilių. Pagal užuolaidas. Naivumas! Susirgau langais. Su amžiumi kasmet vis nugaruodavo lašelis akiplėšiškumo (nebeleisdavau sau begėdiškai atvirai stoviniuoti priešais prasivėdinti atvertus gyvenimus), bet įprotis liko. Ilgainiui net ėmiau įtarti, kad tai nėra pats padoriausias būdas semtis įspūdžių ir patirties, todėl pamilau vakarus. Dieną atsainiai išgyvendavau nekantriai laukdama prieblandos. Pasislėpusi tamsoje, degdama iš smalsumo, laukdavau geltonai įsižiebiančių kvadratų. Mažos rankų darbo nėriniais puoštos tėvų langus dengiančios užuolaidėlės sunkiai konkuruodavo su bambukiniais kaimyno roletais (tada dar egzotiškos prabangos daiktu). Svajodavau gyventi už tų bambuko lazdelių. Norėdavau, kad ir mano gyvenimu praeiviai mėgautųsi taip, kaip aš dabar – jų. Norėdavau tyliai mėgautis įtarimais, kad kažkas žvelgia į mano langus ir pavydi to efemeriško vaizdo, kuris iš tikrųjų tėra paprastas sėdėjimas prie stalo. Tada dar negalėjau įtarti, kad po keliolikos metų slėpsiuos už bambukinės uždangos, gurkšnosiu arbatą, bet nesugebėsiu pasimėgauti. Nes tai jau bus nutikę man. O svajonė jau bus tūptelėjusi ant kitos palangės, galbūt paslėptos po prieš trisdešimt metų pirkta užuolaida, gražiai suklostyta ir balinama prieš Kalėdas bei Velykas. Nes būsiu pasiilgusi jos klostėse įsigyvenusių namų tradicijų, subtilaus moteriško jaukumo ir nuojautos, kad tam, kad gyvenimas atrodytų gražus, čia sugaištama daugiau laiko. Kad neužtenka vien truktelėti už virvutės. Negalėjau žinoti, kaip pasiilgsiu kuklių mamos nėrinių, tų pačių, kuriuos užgoždavo stilingų roletų puikybė. Tada, prieš keliolika metų, aistringai pamėgau žydinčias gėles ant virtuvės palangės, todėl su šeimynykščius stebinusiu užsidegimu kas antrą dieną pastovėjusias keisdavau šviežiomis. Gėlės man buvo gražaus gyvenimo simbolis. Tikėjau, kad praeiviai, matydami jomis išpuoštus namus, tikės – čia gyvena meilė ir kambariai kvepia pievomis... Gerokai vėliau supratau, kad neretai gėlės – pati pigiausia butaforija. O supratau tai tada, kai pirmą kartą nusipirkau (sau!) raudonų tulpių puokštę. Troleibuso stotelėje gniaužiau ją kuo meiliau naiviai vildamasi įtikinti labiau ne kitus, o save, kad jos nuo Mylimojo. Deja, savęs apgaut nesisekdavo. Jausdavausi beviltiškai nuliūdusi. Bet tada dar aklai tikėjau gėlių, užuolaidų ir žmones supančių daiktų pasakojimais. Nuoširdžiai maniau, kad po dienos šviesą skleidžiančiomis lempomis knygas palinkę skaito labai nelaimingi vaikai. Tarsi viščiukai inkubatoriuje. Todėl savo kambaryje visada tūnodavau prieblandoje. Įtikėjau, kad ji jauki. Ilgainiui supratau, kad tai svarbu tik man. Deja, akys jau buvo gerokai pagedusios. Tiesą sakant, prieblanda vėliau ir išgelbėjo nuo apsigavimo. Užuolaidėlės – net pačios prabangiausios – ir net ryškiausiai dieną vazonuose žydėjusios gėlės, vakaro užkluptos, staiga virsdavo pilkšvais kvadratėliais ir nykių stagarų kuokštais. Iš už juoduojančių dekoracijų išnirdavo tikro gyvenimo grožybės. Tada ir supratau, kad scenos (šeimyninės, vienatvės, linksmos ir dramatiškos) neišvengiamai kartojasi nepaklusdamos užuolaidų diktuojamai madai ar stiliui priderančiam etiketui. Suvokiau, kad, priešingai nei teigiama reklamose, įvaizdis nėra viskas, nes troškulio nenumalšina. Turbūt tądien suaugau. Bet įpročio nemečiau. Stebėjau. Užuolaidų meistro rankos palytėtas lango paveikslas. Iš mados neišeinančios languotos (iki šiol negaliu suprasti, kodėl langeliai tinka virtuvei. Kažkas turėjo nuojautą). Ledinis žaliuzių blizgesys. Nuskalbta, išpiešta arbatinukais ir riestainiais. Taip ir lauki pro kraštelį išlįsiančios ramaus ir gero veido moterytės. Sutaršyta, nešvari ir sumaigyta tarsi slaptų įsimylėjėlių guolis. Skurdo iškandžiota. Žaismingi. Gundomi. Svetimi. Langai ir užuolaidėlės. Milijonas įvaizdžių. Ir aš – jų vergė. Į vienus numoju ranka, kitus bandau „prisimatuoti". Deja, net patys gražiausi nesuteikia pasitenkinimo, nes mada per greitai keičiasi, o aš akivaizdžiai nespėju. Visąlaik jaučiuosi kaip kino salėje. Esu žiūrovė, į savo gyvenimą grįžtanti tik pamiegoti. Tad kam jam užuolaidos? Mano langai taip ir liko nuogi. Be stiliaus. Tiesiog neradau jiems laiko. Taip, dairydamiesi į kitus, pritrūkstame laiko savo gyvenimui. Užtat aistringai išgyvename svetimus. Deja, tai niekam nerūpi. Galų gale net tau pačiam. Kartą vieno didelio miesto metro pasijutau gana šiurpiai. Ilgame kaip šimtmetis vagone iš įpratimo žvilgsniu blaškiausi mėgindama užuosti kelionės kolegų gyvenimo kvapą, atspėti, kokiomis užuolaidomis jie dangsto savo langus. Vyrai ir moterys sėdėjo arba stovėjo ir skaitė laikraščius arba knygas, keli snūduriavo užsidėję ausines – mėgavosi mėgstama muzika. O aš mėginau perskaityti knygų pavadinimus, įtempiau ausis stengdamasi pagauti iš ausinių šykščiai išsprūstančią melodiją, tyrinėjau batus, nešulius, spėliojau, kuris iš tų žmonių turi šeimą, kuris įsimylėjęs, bandžiau įsivaizduoti, kaip jie gyvena, kiek uždirba ir net kokie yra lovoje. Galvoje kaip pašėlę sukosi siužetai. Įvaizdžių vis daugėjo, o aš vis labiau traukiausi, traukiausi, kol pati sau tapau niekuo. Staiga sutrikau supratusi, kad niekas nežiūri į mane. Pamaniau, kad esu nuobodi. Bet jie nežiūrėjo ir vienas į kitą. Aš vienintelė stebėjau, kaip kiti gyvena savo gyvenimus. Labai susidomėję. Nuleidau galvą ir užsimerkiau. Išvydau tą senstelėjusią nuotaką užuolaidos nuometu. Ji, kaip ir prieš keliolika metų, stovėjo rankomis pasirėmusi į palangę. Pakumpusi, susiraukšlėjusi, viena akimi stebinti langu ropojančią musę, kita – gatvės įvykius. Pasislėpusi už stiklo sienos, ji mėgavosi kitų gyvenimais. Svetimuose judesiuose, drabužiuose, šypsenose, nešuliuose mėgino atrasti savo kadaise prarastus lobius. Ta nuotaka sapne buvau aš. Stebėtoja, mirštanti iš nuobodulio ir pavydo, taip ir neišgyvenusi to, kas jai skirta. Pervargusi bėgdama paskui svetimas svajones. Nubudusi supratau, kad atėjo laikas rinktis. Avėti aukštakulniais, nes esu moteris ir kasdien matau kitas jais avint, nors man velniškai skauda kojas? Valgyti alyvas, nes dabar visi jas valgo, nors nuo jų mane ištinka dusulys? Skaityti Bridžitos dienoraščius, langus dangstyti markizėmis, spraustis į oranžines suknutes ir prisiauginti nagus, nes geras stilius madingas? Nuolat dairytis, stebėti, sekti ir niekad niekur nespėti? Ar verčiau stabtelėti ir pagalvoti apie tikruosius savo norus? Pasirūpinti ne užuolaidomis, o tuo, ką jomis užtraukiu. Namo grįžti gyventi. Ir didžiuotis šia prabanga. Pasak autoriaus, jie apibūdina aibę elgesio ir kognityvinių koreliacijų tarp bendraamžių priėmimo ir sociometrinio statuso, darant išvadą, kad socialiai nekompetentingi ar nepopuliarūs vaikai yra nemalonūs, įsakmūs ir negatyvūs jų santykiuose su bendraamžiais. Tad spalio 9 dieną 13 valandą ir prasidėjo ilgai lauktas nulių fuksėjimas! Kad visos krikšto procedūros būtų linksmesnės pirmakursiai buvo suskirstyti į penkias komandas ir kiekvienai iš jų paskirta po vadovą. Po smulkaus instruktažo kas jų laukia fuksai pasileido į užduočių ir netikėtumų kupiną trasą, aplink savo fakultetą. Šokant “Jurgeli, meistreli” teko ir vaikystę prisiminti, o važinėjantis vienračiu karučiu ir adrenalino atsargas papildyti. Žinoma krikšto metu nebuvo pamiršta ir populiariausia sporto šaka Lietuvoje – juk mes Europos čempionai! Tiesa fuksai žaidė kiek patobulintą žaidimo variantą – porinį krepšinį, visi žaidėjai buvo suporuoti po du. Išradingieji krikštytojai taip pat prašė stikline perpilti vandenį iš vieno kibiro į kitą, suvaidinti traukinuką ar pažaisti . Tai naujas, bet dėka sparčiai populiarėjantis futbolas su trim kamuoliais: regbio, lauko teniso ir ledo ritulio šaiba. O kur dar dramblio konstravimas ar kursiokų nešimas rankomis? Įdomiausia, jog visai neprireikė miltų ar kitų priedų. Po tokios spartakiados visi pirmakursiams buvo leista prisiekti ir tapti pilnateisiais Informatikos fakulteto bendruomenės nariais. Šis procesas taip juos sužavėjo, jog norėjo viską pakartoti antrąsyk. Dieninę dalį užbaigė jėgerių atvežtos košės dalybos. Kaip prasitarė vienas fuksas: Tokios košės net pas mamą ragaut neteko. Go- go šokėjai su dūdomis Vakare tiek krikštytojai, tiek ir krikštijamieji susitiko naktiniame klube “Los patrankos”. Ypač aktyviai rinkosi vyriokai, nes žadėta patraukli studentiška alaus kaina, bei trys panelės, su kuriom bus galima atlikinėti viską, viliojo daug ką. Tad galite įsivaizduoti kas dėjosi prie scenos paskelbus, jog reikalingi trys savanoriai vaikinai. Vedėjui paaiškinus, jog reikės užrištom akim ir rankom nuvalgyti šokoladą nuo dailių merginų pilvukų, žinoma nemaža dalis norėjo pasikeisti su ant scenos stovinčiais laimingaisiais vietomis. Tačiau prasidėjus šokolado valgymui džiaugėsi to nepadarę – mat vietoj merginų nuogais pilvais buvo suguldyti vaikinai. Vėliau pasirodė ir visur akcentuota netradicinė muzika – vaikinai, apsiginklavę dūdomis, būgnais bei klavišiniais. Padedama dydžėjaus grupė “Resound” pradėjo savo pasirodymą. Nors kartais ir pabosdavo žiūrėti, kaip kilnojamos dūdos aukštyn-žemyn, šiaip koncertėlis buvo tikrai neblogas. Tad graužkite nagus tenai nebuvę! Ir būtinai apsilankykite kitose krikštynose. Vedėjų įžanginis žodis.Pirma vedėja: Visiems susirinkusiems į viktoriną Žemė – žmonių planeta tariame laba diena. Šiandiena kiekvienas iš jūsų, tiek komandos nariai, tiek žiūrovai, galės išbandyti savo protines jėgas atlikdami ir sunkias ir visai nesunkias užduotis. Kad atsakytumėte į visus klausimus teisingai, manau, jums, komandų nariai, pakaks ir turimų žinių, ir fantazijos. O susirinkusius sirgalius kviečiame aktyviai palaikyti savo komandas, nes vertinimo komisija vertins ir jūsų dalyvavimą. Antra vedėja: Komandų sumanumą, žinias, fizinius ir praktinius sugebėjimus, jumoro jausmą vertins griežta, bet teisinga ir nepaperkama žiuri. Paskelbiami žiuri nariai. Pirma vedėja: Kviečiame komandų kapitonus ištraukti komandų atsakinėjimo į klausimus eilę. Kapitonai prieina ir ištraukia numerėlius. Antra vedėja: Kiekviena užduotis bus vertinama balais. Supažindinsiu su viktorinos taisyklėmis: komandos išsirenka kapitonus; kapitonas atsakinėja į klausimus pats arba nurodo atsakinėjantį; komandos nuomonė turi būti vieninga; komandos pasisako nurodyta eilės tvarka. Komandų prisistatymas. Pirma vedėja: Dabar bus komandų prisistatymas. Kiekviena komanda per skirtą laiką paruošia savo prisistatymą. Komandoms pateikiami lapeliai, kuriuose yra 5 žodžiai susiję su Žeme: planeta, vandenynas, žemynas, žmogus, gyvūnija. Komandos iš pateiktų žodžių turi sukurti prisistatymą (galima ir eiliuota forma) ir pristatyti per 2 minutes. Pasiruošimui jums skiriamos 5 minutės. Kol komandos ruošiasi, skamba tyli muzika. Kol komandos ruošiasi, kviečiame sirgalius pabandyti atsakyti į kai kuriuos klausimus ir laimėti sau prizą: Kuris mėnuo turi 28 dienas. Kas kalba visomis kalbomis? Televizorius arba aidas. Kas pirmiausia atsitinka berniukui, jam įkritus į vandenį? Sušlampa. Kas naktį dega? Jonvabalis. Antra vedėja: Prašome komandas prisistatyti. Vertinimo komisijai primenu, kad vertinama trijų balų sistema. Komandos prisistato. Žiuri vertina komandų prisistatymą (3balai). Minčių lietus. Pirma vedėja: Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės yra Žemės. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29,8 km/s vidutiniu greičiu; apskrieja ją per metus. Atmosfera susideda iš azoto, deguonies, argono, vandens garų, anglies dioksido, kitų dujų – neono, helio, kriptono, vandenilio ir daugelio kitų. Vanduo dengia 70,1% viso Žemės paviršiaus ploto. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Arčiausiai Saulės Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Žemės sukimosi ašis yra pasvirusi, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Seniau žmonės sakydavo “Žemė maitintoja”. Ji duoda mums maisto, naudojamės jos turtais, kad galėtume gaminti mums reikalingus daiktus, keliauti ir t.. Ši užduotis bus susijusi su Žeme. Antra vedėja. Kiekvienai komandai pateikiamas lapas, kurio viduryje užrašytas žodis Žemė. Komandos turi parašyti kuo daugiau asociacijų su šiuo žodžiu, t.y. nupiešti kiek įmanoma daugiau spyglių. Geriausiai bus įvertinta komanda, kuri parašys kuo daugiau asociacijų. Turite 6 minutes. Komandos atlieka užduotį, skamba tyli muzika. Vyksta žaidimas su sirgaliais. Klausimai sirgaliams: Kas vaikšto aukštyn galva? Medyje tupėjo 8 varnos. Atėjo medžiotojas ir dvi iš jų nušovė. Kiek varnų liko medyje? Kodėl negalima palaidoti Šiauliuose žmogaus, kuris gyvena Plungėje? Nemirė. Degė 8 lemputės. Viena užgeso. Kiek liko lempučių? Aštuonios. Pirma vedėja: Jūsų laikas baigėsi. Dabar atiduokite darbus vertinimo komisijai, kuri juos vertins (už kiekvieną teisingą asociaciją skiriamas 1 balas). Iš komandų pakviečiami kapitonai, kurie išsitraukia lapelį su užrašu, ką jie turi suvaidinti. Pirma vedėja: Vaidinti galima pasitelkus į pagalbą savo išradingumą, iškalbingumą ir netgi savo komandos draugus. Pasiruošimui skiriamos 2 minutės. Vaidinimai:. Žmogus pakyla pirmą kartą į kosmosą. Mokslininkas atrado žvaigždę. Kol kapitonai ruošiasi, skamba tyli muzika, vyksta žaidimas su sirgaliais. Sirgaliams pateikiami klausimai: Dienos laikas, kai žmogaus šešėlis trumpiausias? (Vidurdienis). Eina per ugnį – nedega, eina per vandenį – neskęsta, eina per šiaudus – nečeža. Šešėlis. Antra vedėja: Jūsų vaidinimus įvertins komisija. Maksimalus galimas įvertinimas – 5 balai. Yra daug nuomonių, kad tokia planeta kaip Žemė mūsų visatoje yra ne viena. Žemė yra unikali tuo, kad susidarė sąlygos atsirasti gyvybei. Galbūt tokių gyvybių mūsų visatoje yra daugiau. Tad kita užduotis bus susijusi su, galbūt mus, laukiančia ateitimi. Pirma vedėja: Įsivaizduokite, jūs vykstate į galaktinę parodą, kur bus pristatomos gyvenamos planetos. Jūsų užduotis – privilioti kuo daugiau turistų į mūsų planetą. Sukurkite reklamą ir pristatykite ją. Tam jums skirtos 5 minutės. Antra vedėja: Kol komandos ruošiasi, sirgaliams pateiksime keletą klausimų: Žemė palydovas (Mėnulis). Išvardinkite žemynus (Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Afrika, Eurazija, Australija, Antarktida). Autobusų stotyje į autobusą įlipo 3 vyrai ir 2 moterys. Pirmą kart autobusui sustojus išlipo 2 vyrai ir įlipo 10 vaikų. Sustojus dar kartą, išlipo 9 ir įlipo 2 vyrai ir 1 moteris. Dar vienoje stotelėje išlipo 3 vaikai. Paskutinį kartą sustojus keleiviniam autobusui išlipo 3 moterys. Kiek kartų sustojo autobusas? 4 kartus. Komisija įvertina reklamas, įvertina jas maksimaliai 10 balų. Kryžiažodžio sprendimas. Pirma vedėja: Dabar komandoms išdalinsime kryžiažodžius, kurie susiję su astronomija, tai yra, kas yra Žemėje ir apie ją. Kryžiažodžių sprendimui skiriamos 5 minutės. Artimiausia žvaigždė nuo Žemės Saulė. Ore esančių smulkių vandens lašelių arba ledo kristalų sankaupos, trukdančios dangaus kūnų stebėjimus Debesys. Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė Galaktika. Įrengimas, kurio pagalba į orbitą arba tarpplanetinę trajektoriją paleidžiamas dirbtinis Žemės palydovas arba tarpplanetinė stotis Raketa. Plačiausiai žinomas šiaurinio dangaus pusrutulio žvaigždynas, Lietuvoje matomas visus metus du žodžiai Grįžulo Ratai. Lietuvių žemės ir derlingumo deivė Žemyna. Lietuvos miestelis, kuriame yra observatorija Molėtai.Mėnulio fazė tarp pilnaties ir jaunaties Delčia. Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta, pagal nuotolį nuo Saulės Jupiteris. Dangaus spalvos keitimasis vakare, Saulei nusileidus Žara. Mokslas, tiriantis kosminių kūnų, jų sistemų, padėtį ir judėjimą erdvėje, susidarymą ir raidą Astronomija. Pirma vedėja: Kol komandos sprendžia kryžiažodžius, žiūrovams parengėme mažas užduotėles. Pakviesime vieną žiūrovą, kuris išsitrauks lapelį su užrašu, ką jam reikia pavaizduoti. Kiti žiūrovai pabandys atspėti. Užduotyje prašoma pavaizduoti: pelę, lygintuvą, žveją. Antra vedėja: Manau, komandos išsprendė kryžiažodžius. Užduotis atiduokite komisijai, kuri įvertins jūsų atliktą darbą. Vertinama maksimaliai 11 balų. Rezultatų susumavimas ir nugalėtojų paskelbimas. Pirma vedėja: Dabar sirgaliai parodys, kurią komandą palaikė, sumesdami į vienos ar kitos komandos dėžutę korteles. Tam skiriama pusė minutės. Kol komisija skaičiuos balus, siūlome sirgaliams išspręsti sudėtingus uždavinius: 1 Nuskendus laivui, bangos išmetė į krantą asiliuką. Kaip jam nusigauti iki gyvenvietės, jei tą vietą, kur pateko asiliukas, iš visų pusių supa miškas, o nuplaukti jis tegali tik 5 km, kai reikėtų nuplaukti 10 km. Per mišką jis eiti negali, nes nusilauš ragus Asiliukas ragų neturi. Tu esi laivo kapitonas. Laive yra 500 žmonių, iš jų 350 keleivių, iš kurių 150 vyrų, 120 moterų ir 80 vaikų. Likę yra laivo įgula, iš jų – 100 aptarnaujančio personalo, 30 mašinistų ir 20 virėjų. Šiandien laivo kapitono gimtadienis. Koks kapitono vardas? Susumuojami balai ir skelbiami rezultatai. Abi komandos apdovanojamos. Skamba tyli muzika. Apibendrinimas. Antra vedėja: Net nepastebėjome, kaip greitai prabėgo laikas, skirtas mūsų viktorinai. Atlikote prisistatymą, vaidinote, atsakėte į klausimus, sprendėte kryžiažodį. Mes tikimės, kad šios viktorinos metu jūs sužinojote kažką naujo ir linksmai bei kūrybingai praleidote laiką. Dėkojame komandoms už dalyvavimą, o sirgaliams - už palaikymą. Sėkmės! Žaidėjai išeina iš salės, skamba muzika. Pamokos metu galima organizuoti praėjusio renginio aptarimą. Konkurso “Aš galiu pasakyti ”Ne” scenarijus. Tikslas: vykdyti prevencinę veiklą mokykloje, šviesti mokinius apie narkotikų, alkoholio žalą organizmui ir visuomenei, apie ŽIV/AIDS grėsmę ir apsisaugojimo galimybes. Priemonės: užduotys, rašikliai, muzikiniai įrašai, piešiniai, dekoracijos, vertinimo lentelės komisija, skelbimai, komandų numeriai, prizai. Pasirengimas: prieš dvi savaites iki renginio buvo paskelbtos konkurso sąlygos ir reikalavimai.Į renginį dalyvauti kviečiamos 9-10 klasės. 5-6-ams skelbiamos piešinių konkursas tema Narkotikai suteikia sparnus, bet atima dangų. Eiga Prisistatymas ir eiliškumo nustatymas. Sveikiname atvykusius ir čia pasiryžusias dalyvauti drąsias komandas. O štai, kas jus visą laiką įdėmiai stebės ir vertins (pristatoma komisija: socialinių problemų specialistė – Ligita, žinias vertins – biologijos mokytoja, meninius sugebėjimus analizuos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Gražina. Na štai ir metas sužinoti eiliškumą, kuris padės mums nustatyti, kas prisistatys pirmieji burtų keliu nustatomas eiliškumas. Kviečiame pirmuosius, antruosius, trečiuosius, ketvirtuosius. Komisija vertindama jūsų pasirodymą, kartu įvertins jūsų komandos atributiką (aprangą). Vertinant bus remiamasi principu, kiek realiai apranga ir prisistatymas atitinka renginio temą. Dėkoju už šaunius pasirodymus, jaučiame jūsų nuoširdžias pastangas, bet kas bus šauniausi, įsitikinsime tik tada, kai bus atliktos visos užduotys, o jų liko dar trys. Teorinė užduotis. Įtempkite smegenis ir visus raumenis, jums per 1 min. teks atsakyti į 8 labai rimtus klausimus. Po signalo, kviečiame po atstovą iš komandos, kuris perskaitys jūsų sukurtus atsakymus. Manau, kad esate patenkinti savo rezultatais ir judame toliau. Savo išmonę ir sumanumą įrodykite kitoje užduotyje. Vaidybinė užduotis – lyderio vaidyba. Kviečiame po vieną atstovą – lyderį iš komandos, jiems tenka po situaciją – užduotį. Komandai tenka svarbiausias vaidmuo – jie turės atspėti, ką jiems sako ar nori parodyti komandos draugas. Jei komanda teisingai atspėja – skiriama 10 taškų. Jei ne kiekviena komanda be kovos gaus net po 5 taškus. Būkite atidūs ir kovokite už savo komandos pergalę. Dabar puiki galimybė pasireikšti visai komandai. Lyderiai gauna vaidybinę situaciją ir žiūrėsime, kaip jiems pasiseks reikiamu momentu pasakyti Ne. Visų komandų prašome aktyviai stebėti ir patikus gerai paploti. 10b. Klausimas kitai komandai. Na štai, lemiamas momentas, kai bus sumuojami jūsų pasirodymo rezultatai. Kol lauksite, nenuobodžiaukite, ruoškitės ir pradėkite šokius, kai sugrįšime, tikimės jus nudžiuginti ir įteikti daug šaunių prizų. Tikslai: 1) auklėjamieji – ugdyti draugiškumą, nuoširdumą, ryžtingumą, gebėjimą vertinti savo ir draugų veiksmus, sudaryti sąlygas vaikų saviraiškai. pažintiniai supažindinti su sąvokomis mugė, atrakcionas. Forma atrakcionų mugė.Metodai pokalbis, lenktyniavimas, įpareigojimas, pagyrimas, apdovanojimas. Priemonės: atrakcionui reikalingi atributai, magnetofonas, muzikos įrašas, prizai medaliai ir pagr. prizas, bilietai. Pasiruošimas renginiui: bilietų darymas, medalių darymas, atskiroms atrakcionų vietoms pažymėti pagaminamos kortelės, širdutės, kuriomis bus įvertinti vaikai, atlikę užduotį. Skirtingose klasės vietose įrengiami 7 atrakcionai, ant staliukų sudedamos būtinos priemonės. Eiga: Klasėje groja muzika. Prie durų stovi mugės organizatorius su bilietais. Į mugę galima patekti su bilietais, bet norint juos gauti, reikia atlikti užduotį bendrai visai klasei vaikai padainuoja dainų. Aš sakau: vaikai, jūs šiandiena atvykote į atrakcionų mugę, bet norint į ją patekti, turite įsigyti bilietus. Bilietus gausite atlikę užduotį. Jūs turite padainuoti dainelę: ar mokate vaikai padainuoja, gauna bilietus, sueina į klasę. Taigi, vaikai, sveiki atvykę į atrakcionų mugę. O ar žinote kas yra mugė Ar esate buvę mugėje? Mugė – tai prekiavimas, kuriame mes galime nusipirkti įvairių daiktų. Bet šiandien mes esame atrakcionų mugėje. O kas yra atrakcionai vaikai? Žodis atrakcionas – tai gali būti paprastas pasilinksminimas, netinkamas cirko programose. O šiandiena atrakcionai vyks ir jūsų klasėje. Taigi, pas mus atrakcionų mugė, bus ne prekyba, mes nieko neparduosime, o žaisime, varžysimės, nugalėtojų laukia prizai. Prieš pradedant jums, vaikai, žaisti, aš noriu supažindinti su atrakciono taisyklėmis: Visi atrakcionai veiks visą laiką, todėl dalyvauti galima bet kuriame ir bet kuriuo metu, svarbu nesudaryti didelės eilės Atrakcione galima dalyvauti tik vieną kartą. Už įvykdytą užduotį kiekvienas gaus po širdutę, už neatliktą – nieko. Kas atliks visas užduotis ir surinks 7 širdeles, gaus pagrindinį prizą. Dabar pristatau visus 7 atrakcionus: Butelis ir pieštukas. Šiame atrakcione reikia per 1 min. pririštą pieštuką ant siūlo, įsikandus siūlą į dantis įkišti pieštuką į butelį, nenaudojant rankų. Paveikslėlių dėliojimas. Padėti paveikslėliai. Jie yra išmaišyti. Reikia juos sudėti pagal veiksmų vykimo eigą ir jį sumaišyti. Bandome tik 1 kartą. Kotelio piešimas. Lape nupieštas obuolys. Jam reikia pripiešti kotelį užrištomis akimis, teisingai. Padėtas kamuoliukas ir krepšelis. Reikia įsidėti kamuoliuką prie kaklo ir suspausti su smakru, kad neiškristų ir neprilaikant jo rankomis, įdėti jį į krepšelį. Mįslių stotelė. Padėtos kortelės su užrašytomis mįslėmis. Kortelės uždengtos. Reikia ištraukti vieną kortelę ir įminti mįslę. Kas greičiau. Apsimovus kumštinę pirštinę reikia sudėti degtukus per 1 min. į dėžutę. Dėti tik po vieną degtuką. Monetų rinkimas. Per 1 min. atskirti sagas nuo monetų. Taigi, vaikai, visi atrakcionai jau veikia. Linkiu jums sėkmės įveikiant užduotis. Groja muzika, vaikai dalyvauja atrakcionuose). Išsiaiškinus, kad visi mokiniai dalyvavo visuose atrakcionuose, žaidimai nutraukiami. Visi vaikai išrikiuojami ir paklausiama, kas surinko 7 širdutes.Tie vaikai apdovanojami papildoma širdute.Po to įteikiami prizai visai klasei. Paklausiama, ar patiko mugė. Pasiūloma taip pažaisti namuose, su draugais. Dar vaikai, pabaigai pažaisime žaidimą žvirblis. Muzikos diena Scenarijus Šventė vyksta aktų salėje. Scenos viduryje stovi pianinas, ant jo - deganti žvakė. Dekoracija – sausa rudeninė šaka įstatyta į didžiulę vazą. Scenoje – ketvirtų klasių mokinių choro dalyviai. Aidint muzikai į sceną įeina šventės vedančiosios – mokytoja ir antros klasės mokinė Austėja. Jos pradės šventę. Mokytoja: Sveiki, vaikučiai! Austėja: “Laba diena” Mokytoja: Sakykite, ar klausotės muzikos? Ar mėgstate dainuoti? O gal kuris grojate muzikos instrumentu? Kada klausotės muzikos? Vaikų atsakymai. Austėja: Aš taip pat labai mėgstu klausytis muzikos ir groti pianinu. Mokytoja: Taigi, be muzikos nepraeina nei vestuvės, nei laidotuvės, nei krikštynos, nei gimtadienis. Visada mus lydi muzika! O jei ištarsiu vardą, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ką jums sako šis vardas, ką girdėjote apie jį? Vaikų atsakymai: kompozitorius, dailininkas. Mokytoja: M. K. Čiurlionis – žymiausias Lietuvos kompozitorius ir dailininkas. Šį rudenį mes minime jo 125-ąsias gimimo metines. O taip pat šiandieną švenčiame pasaulinę muzikos dieną (spalio 1). Austėja: Šią gražią šventę pažadins ketvirtokų choras. Pagros dūdelėmis ir padainuos dainelę Rytas muzika E.Veličkos, žodžiai J.Degutytės. Ketvirtokai, atlikę kūrinį, tvarkingai nulipa nuo scenos. Mokytoja: “Taip jau sutapo, kad pasaulinė muzikos diena yra rudenį ir M.K.Čiurlionis gimė rudenį – rugsėjo 22d. Mūsų mažieji antrokėliai išmoko puikią dainelę apie rudenį. Austėja: Jie padainuos dainą, kuri vadinasi Rudens valsas (autorė N. Lapinskienė). Antrokai smagiai dainuoja pakilę iš savo vietų (ne ant scenos), ritmiškai linguoja, o priedainio metu iškelia aukštyn rudeninius medžių lapus, kuriuos pririnko ir atsinešė iš anksto. Mokytoja: O dabar vaikai, pasisveikinkim su mokytoja Rasa. Ji mums papasakos apie mažąjį ir didįjį Čiurlionį. Rasa: Laba diena, vaikai. Ar galite įsivaizduoti, jog M.K.Čiurlionis taip pat buvo mažas? Toks, kaip jūs dabar? Jis gimė 1875 metais rugsėjo 22d. Varėnoje, mažame lietuviškame miestelyje. Palinkimą į muziką paveldėjo iš savo tėvo vargonininko. Jau būdamas penkerių mokėjo skambinti pianinu! Vėliau, mokykloje, mokėsi pūsti fleitą, grojo orkestre, bandė komponuoti pirmuosius muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu dažnai nuklysdavo į įdomesnes apylinkės vietoves ir jas piešdavo. Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus. Per 35-ius gyvenimo metus jis sukūrė daugiau kaip 200 muzikos kūrinių ir apie 300 tapybos paveikslų! Čiurlionis išgarsino Lietuvos vardą visame pasaulyje. Jį žino Varšuva, Maskva, Berlynas, Tokijas, Paryžius. Ar žinote, kad jo vardu pavadinti kalnai Prano-Juozapo archipelage, viršukalnė Pamyre, jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos. Nors Čiurlionis ilgą laiką praleisdavo toli nuo tėvynės, mokėsi Varšuvos, Leipcigo universitetuose, tačiau visada ilgėdavosi gimtųjų namų - Druskininkų. Jis labai mylėjo Lietuvos gamtą, lietuvių liaudies dainas. Austėja: “Mes taip pat labai mylime lietuvių liaudies dainas. Antrokėliai, padainuokime lietuvių liaudies dainą Aš pasėjau ąžuolą. Visi antrokai dainuoja, rodydami rankutėmis kaip ąžuolas auga. Mokytoja: “Čiurlionis sukūrė daugybę muzikos kūrinių. Jo simfoninės poemos ‘Jūra’ ir ‘Miške’ yra tarsi platūs gamtos paveikslai. Pasiklausykime ištraukos iš simfoninės poemos ‘Miške’”. Skambant įžangai mokytoja skaito šiuos žodžius: Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti. Mokytoja: “Čiurlionis kūrė ir preliudus. Tai muzikos kūriniai. Muzikos mokytoja Audronė Lašinskienė atliks Čiurlionio preliudą fortepionui a-moll. ‘Nuolat žiūrėčiau į medžius, žoles, čia pat prie manęs bręstų ir raustų saulėje pumpurėliai, paskui šviesiai žali ūgiai… O ten kur ne kur iš už didelio lapo jau gėlytė iškiša galvutę ir šypsosi saulei. Užsimerkite, įsiklausykite į muzikos garsus ir pabandykite pamatyti tą mažą gėlytę, kuri iškiša galvutę ir šypsosi saulei. Austėja: Muzikos mokytoja Virginija Balandienė pagros dar vieną Čiurlionio preliudą. Choreografijos mokytojos paruošti mokiniai rankose laiko Čiurlionio paveikslus, tyliai vaikšto po sceną rodydami juos žiūrovams. Baigdama šventę mokytoja skaito šias J.Milašiūtės- Narbutienės eiles: O muzika, tautų Dievaite, Visiems suprantama, Išversti juk tavęs nereikia, Visoms kalboms sava. Melodija švelni, rūsti, Harmonija žavinga. Širdies tu balsui paklūsti, Ją padarai laimingą Toli į kosmosą plūsti, Tenai kitokie žmonės, Galantiški, nepaprasti, Netrokštantys glamonės. Kitaip jie muziką supras, Bet ras joje kažką Tebūna Muzika – Taika. Būkime visada su muzika! Džiaukimės muzika! Klausykimės nuostabių muzikos garsų! Nepamirškime didžių mūsų kompozitorių ir dainių! Tegul mūsų širdelės smagiai plaka girdėdamos muziką. Šventės organizatorės: Audronė Lašinskienė, Skaistė Poniškaitienė Akomponiatorė: Audronė Lešinskienė Šventės dalyviai: Rasa Tumienė, Virginija Balandienė Įvadinė dalis Į klasę, kuri papuošta džiovintų lapų girliandomis, džiovintais lapais, medžio šaka, prie lango sustatytų medinių kėdžių susirenka mokiniai, o iš anksto pakviestai komisijai – praktikos darbo vadovui, šios klasės mokytojai ir dviem studentėms paskirtas atskiras stalas. Klasėje groja linksma muzika. Pasigirsta smarkus beldimas į duris. Pro duris įgriuva baisus pelkių senis (aš). Muzika nutyla. Pelkių senis: ar čia aš patekau? Ar čia yra II klasė? (m. taip) Ko jūs nustebote? A, gi jūs manęs dar nepažįstat. Taigi aš esu pelkių senis. Gyvenu Notigalės (pavadinimas išgalvotas) pelkėje, kur auga mažytės neūžaugos pušelės, kur dabar kaip tik skleidžiasi spanguolių lapeliai, kur gyvena pilkieji vilkai. Vakar iš šiltų kraštų parskridusi gervė man atnešė laišką. Aš jį perskaičiau ir sužinojau, kad jūs rengiate šauniausių konkursą. Nutariau nors kartą per 1000 metų atvykti pasižiūrėti, kaip atrodo šaunūs vaikai. Aš labai skubėjau pas jus, kad nepavėluočiau, bijojau mašinų, todėl ėjau laukais dar kai kur tebebaluojančiais sniegu ir miškais, labai pavargau. Ar galima atsisėsti? Vaikai, gal jūs norėtumėte, kad konkursą vesčiau aš? Mano galva prikimšta įvairiausių idėjų. Be to, eidamas pas jus, sutikau būrelį kovarnių. Štai kur susėdo gudruoliai. Jie turi sparnus, greitesni, todėl ir aplenkė mane, senį. Gal kovarniams paskirkime ypatingą užduotį – pabūti vertinimo komisija Gerai. Kovarnių vyriausias tegu vadovauja paradui. Vaikai, o gal jūsų klasę paverčiam mišku Aš turiu stebuklingą lazdą, o ji viską gali. Štai mes ir miške! Ruduoja pernykščiai klevo lapai, mat šiemet jie dar nespėjo išsiskleisti, kabo kankorėžiai, nebyliai stūkso kelmeliai, pamiškėj kvepia dobilai. Vaikai, kurie iš jūsų norėjote dalyvauti konkurse? Laiške, kurį vakar gavom, buvo parašyta, kad bus visa klasė, net 25 vaikai! Taigi visi ateikite ir atsisėskite ant kelmelių medinių kėdžių. Vaikai susėda. Pelkių senis: tie kelmeliai jau labai seni, turėtų dygti naujas atžalas. Ar norite sužinoti, kokie čia anksčiau medžiai augo? Taip? Tai atverskite kelmelius ir pažiūrėkite. Vaikai po kėdėmis randa po eglutę su numerėliu. senis: mūsų eglutės su skaičiukais, prisisekite jas ir aš jus galėsiu pašaukti: eglutė pirma, eglutė dvidešimt penkta. Juk jūsų tiek daug ir vardų aš jūsų nežinau. Na, bet mes nedelsdami ir susipažinsime. Pagrindinė dalis. Prisistatymas ir namų darbas. dar man laiške buvo parašyta, kad jūs turite atlikti kažkokį namų darbą: pašokti, padeklamuoti, padainuoti, nupiešti. Ar padarėt? Ar padarysit man. Taigi, klausau pirmosios eglaitės. Vaikai prisistato, atlieka paruoštą programėlę. Pelkių senis bendrauja su vaikais, žiūrovai ploja. Šokiai kokios šventės ir konkursai be šokių Pas mus miške dažnai būna šokiai, ypač gražiomis, saulėtomis dienomis. Tada žiogelis užgroja smuikeliu ir prasideda: plasnoja savo grakščiais sparneliais plaštakės, strikinėja kiškis, trepsi vilkas, net meška dėlioja savo dideles kojas. Nesnaudžia nė vienas vabaliukas. Visi šoka. Pabūkim ir mes tais mažais vabaliukais, skruzdėlytėmis, meškomis ir pašokim visi kartu. Paleidžiama muzika. Daina Saulės zuikučiai. Senis šoka kartu su vaikais. Vaidyba. Pelkių senis: O, tai smagiai pasišokom. Sėskim pailsėsim. Mano draugai ne tik gyvūnai, bet ir augalai. Aš girdžiu, kaip dobilai jums nori pasakyti kažkokią paslaptį atnešu dobiliukus. Paimkite po vieną dobiliuką ir paklauskite jo perskaito, kas parašyta ant dobiliuko. Paslapties niekam nesakykite. Kovarniams galiu tik pasakyti, kad vaikai turės suvaidinti paukštį, gyvūną ar žmogų, ateinantį į mišką. Vaikai vaidins be žodžių, o žiūrovai turės atspėti, ką gi vaidina vaikas. Vaikai turi suvaidinti: kiškį, vilką, lapę, briedį, stirną, varlę, gyvatę, žiogą, skruzdėlytę, kirmėlaitę, miško paukštelį, gandrą, drugelį, vėją, medį, gėlę, medkirtį, medžiotoją, uogautoją. Klausimai Pelkių senis: O štai visas būrys kankorėžių jums turi po du klausimus. Ateikite po vieną, nusikirpkite kankorėžį ir atsakykite į klausimą. Klausimai: Koks paukštis ir mėnuo vienu vardu Kovas Žiemkentys arba iš jo miltų kepama duona Rugys Žemėje gyvenanti raudona kirmėlė sliekas Įžeidus, nuskriaudus žmogų, reikia atsiprašyti pušų, eglių Kas lipnus skystis. Sakai šventė, švenčiama su blynais Užgavėnės Lietuvos upių tėvas Nemunas. Kyla nuo pievų vakarais Kas Rūkas. Paukštis, su ilga uodega, vagile vad. Šarka. Žiemą lauke griebia už nosies. Kas? Šaltis. Žiemą vasarą žalia. Kas Eglė Kokios spalvos yra Lietuvos vėliavoje geltona, žalia, raudona. Pirmiausia išdygsta pieniniai dantys. Medinė ar plastmasinė lentelė, tiesiai linijai nubrėžti liniuotė. Dygliuotas kamuolys taku rieda ežys. Šiaurėje gyvena baltosios meškos. Pusė geležies, pusė medžio – medį ėda kirvis. Šepetukas repytukas pievomis slankioja grėblys. Avies vaikas ėriukas. Paukštis, kuris neperi savo vaikų gegutė. Paskutinis žiemos mėnuo vasaris. Pirmoji pavasario gėlė Snieguolė. Didelis plaukiojantis, labai grakštus Lietuvos paukštis gulbė. Metų laikas einantis po žiemos pavasaris. Žalias gyvulėlis lankoj šokinėja žiogas. Jei vaikas į savo nusikirptą klausimą neatsako, tai padaryti gali kiti vaikai, konkurso dalyviai. Už teisinga atsakymą, pelkių senis apdovanoja kankorėžiu. Labai malonu, kad svetelių sulauksim. Pasilinksminkim visi kartu. O kokius, vaikai jūs žinote žaidimus? Vardina Oi, kiek daug jūs žinote Ir seniau vaikučiai ir suaugę susirinkdavo po sunkių dienos darbų ir prasimanydavo įvairiausių pasilinksminimų. Dauguma išliko iki mūsų dienų. Todėl žaisdami ir linksmindamiesi, mes nepamiršime senovės, juk kiekviena tauta turi savo praeitį ir ją gerbia. Pelkių senis: na štai, jūs jau atlikote daug užduočių, surinkote daug balų. Tegul kovarniai juos susumuoja, o aš jus šio to išmokysiu. Baigiamoji dalis. Pelkių senis: aš jus išmokysiu Pelkės himną. Jis yra paukščių ir gyvūnų kalba, tad jums reiks jį pasimokyti. Visi sustoja ratuku ir dainuoja: Tai yra žaidimas Arabija, tik vietoj “Arabija, dainuojama pelkė. Dainuojama ir daromi įvairūs judesiai. Po to žaidžiama poromis, atsitūpus, labai greitai. Pelkių senis: na, ir ką gi nusprendė šauni kovarnių komisija? Apdovanojami visi konkurse dalyvavę vaikai, o po to paskelbiami šauniausieji ir apdovanojami. Pelkių senis: man labai smagu, kad esate tokie šaunūs. Aš taip pat noriu jus apdovanoti. Šiandien ryte atsikėliau, pasižiūrėjau į savo pušelę ir nusprendžiau nuskinti paskutinius du didžiausius kankorėžius. Ištraukia iš savo maišo du arbūzus. Taigi aš jums juos ir dovanoju. Na, o man jau metas namo, mat auginu du ežiukus, o jie jau ir valgyt užsinorėjo, manęs pasiilgo. O jūs, vaikai, kai tik rengsit kokią šventę, parašykit laišką, paduokit gervei jį, ir aš tikrai pas jus atvyksiu. Viso geriausio! Vaikai dar šoka, vėliau valgo arbūzus, po renginio sutvarko klasę. Šventė eina į pabaigą. Jūs šiandien daug pasilinksminot, išmokot naują žaidimą. Sužinojot kaip galima praleisti laisvalaikį. Taip pat padėkokim ir svečiams, kad atėjo, linksniuosi su mumis, išmokė žaidimą. Pavaišinkime už tai svečius. Žaidimas Siūlai siūlai susivykit. Padėkokim svečiam už išmokytą žaidimą ir palydėkit juos į savo vietas. Sukant siūlus kamuoliukas būdavo tvirtai laikomas ir tik sukdavo siūlą, todėl kamuoliukas mokinys stovės vietoje, o siūlai kiti mokiniai suksis aplink kamuolį. Groja muzika, vaikai žaidžia dainuodami. Velykos. Žodis Velykos yra pasiskolintas iš gudų, jis reiškia didelę dieną. Lietuvoje iškilmingiausia visų metų šventė. Nes tą dieną yra ne tik Kristaus prisikėlimo diena, bet ir visos gamtos. Tai linksma šventė, tą dieną mes sužinome įdomių dalykų: apie tai, kaip galima marginti kiaušinius, kaip tą šventę šventė mūsų senoliai. Mokykloje vyksta vaidinimai, žaidimai, parodos, margučių ridinėjimas, margučių muštynės. Per Velykas yra marginami kiaušiniai. Kiaušinius galima marginti įvairiais būdais: su vašku, svogūnų lukštais ir kitomis gamtinėmis medžiagomis, apdedant kiaušinius augalėlių lapeliais, išskutant piešinėlį, ornamentą ir kt. Velykos yra labai sena šventė, simbolizuojanti gamtos atgimimą. Tai šventė, susieta su pačiu lygiadieniu, su Saulės kultu, dienos susilyginimu su naktimi, kai susidaro visos sąlygos atgimti visai žemės gyvybei kitam sezonui. Ikikrikščioniškais laikais tai buvo labai svarbus metas, nes be to, kad vėl gamta prisikelia naujam gyvenimui, dar labai svarbus kiaušinio margučio - pasaulio simbolio, kosminio kiaušinio vaidmuo. Pavasarį parskrenda paukščiai, jie sudeda kiaušinius, iš tų kiaušinių išsirita nauja gyvybė, išsirita paukščiukas. Iš paukščio yra du kartus gimstama - vieną kartą kiaušinio pavidalu, kitą kartą - paukščiuko pavidalu. Tas dvigubas gimimas yra tai, kas krikščionybės atveju yra mirtis ir prisikėlimas. Dažydami kiaušinį darome irgi tą patį. Vištos kiaušinis yra gyvas ir kai mes jį norime dažyti, pirmiausia numariname - mes jį verdame, t.y. tas kiaušinis pasidaro nebegyvas. Bet kai mes jį marginam gražiais geometriniais raštais su pačiais įvairiausiais simboliais, mes jį vėl padarome gyva - tik dabar jis turi kultūrinę prasmę, tai yra jau kultūrine mūsų gyvybė, dvasinė gyvybė. Mes tą paprastą kiaušinį sušildome savo širdies, savo rankų šiluma. O iš tokio kiaušinio išsirita ne šiaip kokia paukštė - o tik tokia, kokia yra pagal to kiaušinio raštus. Na, o raštuose matome ir saulę, ir mėnulio ciklą, matome žvaigždes, žiedynus, šaltinius. Matome Paukščių taką, paukščių pėdelių. Beje, marginimas paukščių pėdelėmis nuo senų laikų vienas populiariausių. Taigi ant kiaušinio yra tikriausiai visas mus supantis pasaulis nuo dangaus iki žemės. Kiekvienas šio rašto elementas turi savo prasmę. Jei žvelgtume į marguti per simbolius, per rašmenų prasmes, galėtume sakyti, kad kiekvienas turi savų įvairių prasmių rinkinį ir dėl to atstovauja tam tikra dvasia, tam tikra dievybe, kurią mes tarsi sukuriame. Margučius ridenam, ridinėjam, daužome ir kyla klausimas, ar gerai, ar blogai, kad bedaužant vienas kiaušinis dūžta, o kitas ne. Man rodos, kad ir vienu, ir kitu atveju abi prasmės yra labai geros ir labai palankios. Jeigu mes turime pramuštą kiaušinį, jį suvalgydami tarsi atliekam ritualinį aukojimą ir savyje jau turime tą dievybę, ta paukštę deivę, pasaulio pramotę, visa ko gimdytoją. Jei margutis lieka stiprus, tvirtas, tai irgi labai gerai, nes kaip sukauptam akmeny, taip ir sukauptam marguty yra tai, kas mus saugo visą šį ciklą iki kituų Velykų. Reikalui esant toki margutį galime naudoti apsigynimui, įvairiems ritualams, nes margutis, kaip žinia, saugo ir nuo gaisro, ir nuo žaibo, ir nuo įvairių ligų. Žemdirbiams margutis buvo irgi svarbus, jis dedamas į pirmąją vagą. Kiaušinis - ne tik Velykų simbolis, jis yra ir Jurginių - pirmos Žalumos šventės - simbolis. Čia jis jau Jurgučiu vadinamas. Jį dažydami taip pat atliekam maginį veiksmą. Sukuriam savo pasaulį, išmarginam ženklais, žymenimis savo dangų. Tie ženklai ir yra tai, kas mus lydi šiame gyvenime, kas mus globoja, kas yra mums svarbu. Marginant margutį svarbu jį marginti senoviniais raštais, gražiais, geometriniais, o ne šiuolaikiškai, greitai, primityviai. Kuo kruopščiau, kuo labiau laikydamiesi senos tradicijos tęstinumo mes tai darome, tuo giliau jaučiame visa tai, ir mes patys esame gilesni, nusileidžiame i savo kultūrinę gelmę, i protėvių pasaulį, kuris kažkada seniai seniai buvo tikrai tobulas. Tad marginkime margučius pačiais senaisiais raštais, kad jie džiugintų mūsų širdis. Juk mūsų širdis irgi yra kiaušinio pavidalo. Tai yra dvitrynis kiaušinis - pats svarbiausias velykinis kiaušinis. Tai pilnatvės ženklas. Palinkėkime to kiekvienas sau ir savo artimui. Velykos – tai viena svarbiausių krikščioniškojo pasaulio švenčių, siejama su Kristaus žengimu į dangų. Švenčiama pirmąjį sekmadienį po pirmosios Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio. Kildinama iš izraelitų pavasario šventės. Velykos - tai krikščioniškoji Kristaus prisikėlimo šventė, bet nuo neatmenamų laikų žmonės švęsdavo pavasario sutikimo šventę. Kitaip ir negali būti, nes pats pavasaris - tai jau didelė šventė, kupina gyvybės ir džiaugsmo. Ne tik džiaugtis, bet ir padėkoti reikia, kad jau žemė atgyja, žolė sužaliuoja, sprogsta pirmieji medžiai. Iš mūsų paskutinio pokalbio supratau vieną – tu, gerai viską apgalvojęs, suvokei, kad nenori veltis į jokias intrigas. Gerbiu tavo sprendimą ir negaliu jam prieštarauti. Pameni, pavadinau tave kartą saldainiuku Nežinau, ar supratai, kad tai reiškia jog esi saldus ir trokštamas bei gražiai įvyniotas, tačiau man jo nes laikaus dietos, o ir saldainis tas ne mano. Ir dabar, kai paragavau tą saldainį, pajutau jo saldumą ir svaiginantį malonumą, esu priversta jį pamiršti... Ir tai nėra tavo žodžių patvirtinimas, jog man vėliau bus skaudu ar neįmanoma tai pamiršti. Neturėjome progos tą dieną pratęsti pokalbio, bet jaučiu, kad pasakyti tau tai turėčiau, gal geriau pažinsi mane, nes dabar žinai tik mažąją dalelytę to, kas esu. Neapykanta...aš tikrai nežinau to jausmo. nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis, - sakai tu, bet ko čia dėta meilė? Nenorėčiau nuvilti ar įskaudinti, bet čia nėra meilės, tad ir neapykantos irgi būti negali. Visą, kas vyksta, vertinu kaip aistrą, potraukį, troškimą. Neapykanta... nemoku nekęsti, galiu tik užjausti. Taip buvo su Kęstu, taip buvo su Andrium, taip buvo su mano tėvu. Tau, tikriausiai, nežinomas faktas, o ir įsivaizduoti, turbūt, sunkiai galėtum mane, susirangiusią ant grindų ir spardomą kojomis bei šaukiančią Aš vis tiek tave, tėti, myliu. Aš nemoku nekęsti, supranti, Aleksandrai? Ir aš greičiau imčiau save kaltinti dėl ko nors, nei jausti gailestį kitam, ar tuo labiau nekęsti. Gal pasirodysiu tau dar didesnė keistuolė, nei manai, bet aš išties matau ir jaučiu šį pasaulį kitaip nei dauguma. Jau seniai tai pastebėjau: dar mokykloje, vėliau universitete, jaučiu tai ir dabar. Sakai, kad negalėsi man nieko duoti, pažadėti...Aš nieko ir neprašau, man nieko nereikia. Sugebu gyventi neturėdama nieko. Be to, jau dabar gavau iš tavęs daugiau, nei tu pats įsivaizduoji, tad lieku tau skolinga pati. Klausei, kaip jausiuos, kai šoksi su kitomis moterimis... Aleksandrai, kaip galiu pavydėti to, ko ir taip neturiu, kas ir taip yra ne mano. O mano tu niekad nebuvai ir nebusi, ir tai aš puikiai suvokiu. Gyvenimas man yra iššūkis, ir aš savotiškai kovoju su juo ir mėginu įrodyti, kad išgyvensiu, susidorosiu su bet kuriomis kliūtimis. Patikėk, Aleksandrai, man reikėjo ilgų pamąstymų, kad įtikinčiau save, jog tai, ką darai, nėra tik užuojauta ir paguodą, o kad traukiu tave kaip moteris. Jei aš teisingai supratau tavo abejones, kaip traukimąsi, tebūnie taip. Mane tenkina tai, kaip mes bendravome nuo pat mano atėjimo į mokyklą. Net ir po visko, mano pagarba ir dėkingumas tau neišnyks nežinau tik kaip tu į mane po visko žiūrėsi. Gyvenimo moralą aš jau seniai supratau – gali daug norėti, bet nebūtinai turi gauti. O aš pasitenkinsiu mažu. Laukiu visą gyvenimą, kažko laukiu, jau šitiek išlaukiau palauksiu ir dar matyt tai man likimo duota misija laukti kad tik žinočiau ko. Aleksandrai, ačiū tau už tai, ką man davei, ko išmokei, ką padarei. Buvai nuostabus gyvenimo mokytojas. Žinoma, visų gyvenimo tiesų ir paslapčių man dar neatskleidei, bet šiek tiek laiko dar yra, gal bus proga. Bus taip, kaip nutarei. Man tinka bet koks tavo sprendimas, juk esi protingas. Galime apsimesti, kad nieko nebuvo, arba tai buvo sapnas, ir grįžti į tas dienas, kai tik žengiau ant mokyklos slenksčio. O dabar eik parūkyti ir leisk šiems žodžiams suliepsnoti ugnimi – dėl tavęs ir dėl manęs. Kristaus Priskėlimas - didžiausia religinė šventė. Bet šventė yra šventė, ir tokią dieną neapsieisi be vaišių stalo, bendravimo, dainos, šokių. Velykos - pati gražiausia šventė. Kiekvienas žmogus jos labai laukia. Tai Kristaus prisikėlimo šventė. Velykos - kartu ir gamtos prabudimas. Pradeda žaliuoti medžiai, žolė, žydi gėlės, parskrenda ir čiulba paukščiai. Nubunda visa gamta. Per Velykas labiausiai laukiamas yra margučių dažymas. rūmuose vyriausiu raštininku buvo tavo tėvas, jokių įstatymų nebuvo. Nebuvo. Tai aš įvedžiau grybų mokestį, ir žemuogių mokestį, ir lietaus mokestį. Kaip tai lietaus mokestį Ogi taip Už kiekvieną lietaus lašą mokėk Atsiverčia knygą Lietus, tiesa, jau seniai belijo, bet už grybus ir žemuoges, už tai, kad gyveni prie kelio, už trobelės kaminą ir langiuką, tu su savo vaikais esi skolinga iždui. Pone vyriausias raštininke, argi galiu sumokėti Juk esu našlė. Ir tai žinau. Nors aš panašus į tėvą, bet esu už jį galingesnis. ir savo pasieksiu O ko gi tu sieki tavo dukters nė negalvok Su paskutiniais saulės spinduliais prisiekiu- bus ji mano tarnaitė, bus Niekados O aš sakau-bus! Niekados! Motinos širdim prisiekiu- niekados Motinos širdim Kas ta motinos širdis palyginti su mano norais, su karalienės Piktuolės vyriausio raštininko norais Pati ją pas mane atvesi Atvesi Išdidžiai, su panieka pažvelgęs į motiną, išeina šukuodama plaukus uždainuoja, bedainuodama eina į savo trobelę. pasirodo Pelėdžiūnė su krepšeliu daržovių. Ji , Matyt pavargusi. atsisėda prie namelio ir šluostosi nuo kaktos prakaitą, pelėdžiūnė Ei, ar yra čia kas nors? iš trobelės Ką ten dar piktas nelabas atnešė Kaip tu pasakei Nagi eik išeina Kas čia Tai ką, užmiršai įsakymą Žodis piktas mūsų karalystėj- užgintas. A, čia tu, virėja Aš Ir ne šiaip kokia virėja Pelėdžiūnė. Šiandien man titulas suteiktas. Dabar aš Įžymi asmenybė! O ką tu veiki Kur vaikai kur daugiau bus-miške Tok iš miško ir gyvenam. Grybai, uogos... Koks čia mūsų gyvenimas Pati žinai. O kas kaltas Kiek sykių tau buvo sakyta: atiduok karalienei Giedrių. Ką tu Nieku gyvu Su manim jam būtų nebloga. Nesulauktų, kad aš savo vaiką atiduočiau į svetimas rankas joks piktas nelabas nepriverstų manęs. Tu ir vėl tą žodį pasakei kas gi čia dabar! Juoktis negalima, verkti negalima, aplinkui tiek vargo, o žodis piktas irgi uždraustas Nerūstink karalienės. Tylėk Bet argi tas žodis išnyks, jeigu žmonės jo nebevartos Per daug plepi. Žmonių neklausai. Pati turiu galvą ant pečių. Žiūrėk, kad tau jos nenuimtų kaip tavo vyrui Žiūrėk O savo Giedrių atiduok. Pas karalienę bus sotesnis. Aš jam ir nuotaką surasčiau- juk didelis jau. Nieko nebus. Mat kokia išdidi Tu iš manęs pasimokyk: vos badu nenumiriau, bet proto įgavau. Tarnauju karalienei- ir soti. Parsidavei jai, ant kelių prieš ją parklupai, savo laisvės atsisakei. O tu ką turi-laisvę badu numirti Kuo tu savo vaikus pavalgydinsi, kuo sušildysi.Tai nieko. Kaip nors Versimės. Nepražūsim. Aš juos savo kūnu, savo širdim sušildysiu. Oi, žiūrėk! Suprasi, bet bus per vėlu. Giedrių jai atiduok! Šaltiniui-dukrą, o jai-sūnų. Oi, bet kur gi jie taip ilgai vaikšto Sabina. Motina puola jos pasitikti, abi tylėdamos apsikabina. Kaip matai, dar gyva. O kaip tu? Ir aš taip-dar gyva. Kur dieną buvau, naktį manęs jau nebėra, kur vieną kartą užėjau, antrąsyk nebesilankau... Gali mane sučiupti ir kaip broliui galvą nuimti. Ką gi, pagyvenk truputį pas mane. Pailsėsi. ar nepavojinga Ar čia neužeina Piktuolės Tarnai Ką tik buvo- vyriausias raštininkas ir virėja Pelėdžiūnė, bet aš jų nebijau. Vaikai juk auga-mano viltis ir gynėjai. Pasigirsta vaikų balsai, pasislepia, motina bėga vaikų pasitikti, apkabina juos) Na, vaikeliai, ar daug prigrybavot? Mama, mamyte! Lietaus juk nebuvo, tai ir grybų nėra. O uogas užmiršk. Karalienės tarnai visas išrinko. Tai kuo aš jus pavalgydinsiu, mano mielieji Argi mums pirmas kartas tik tu būtum su mumis Nemirsim Pažįstu savo brolio vaikus Apkabina vaikus Sveiki , brangieji mano Jūsų tėvas irgi mėgdavo sakyti: nemirsim! Oi, juk čia tetulė Labą vakarą! Iš kur jūs Iš toli, labai toli. Kuo gi man tave pavaišinti Šiandien aš jus pavaišinsiu. Geri žmonės į kelionę įdėjo. Drauge pavakarieniausime. Šauni jūs, tetulė! Gera! Į mūsų tėvelį panaši Labai Laimingi visi susėda į ratą, apsikabina, džiaugiasi, dainuoja tu taip gražiai dainuoji. tu dar gražiau dainuosi Mano daina gimusi nelaisvėje. Tavo bus linksma ir laisva. O kas man ją sudės Pati sudėsi Žinoma Ji ir dabar jau kuria dainas. Nagi padainuok tetai tą, kur vakar dainavai. Gerai, tik drauge su Giedriumi. Daina vadinasi Sena karalienė. Tik tyliau, tyliau! Dar išgirs. Ji iš savo karališkų rūmų bijo ir nosį iškišti. Mes tyliai. Dainuoja, iliustruodama dainą judesiais Bravo karalienė čia darosi Kodėl tokios linksmybės Linksmi, kad sveiki Vaikai juk. Nežinau, nežinau... Kuo pavaišinsi savo karalienę pavaišinčiau, bet neturiu kuo... skurdas, ašaros. Šito gėrimo ir aš turiu dešimt tūkstančių statinių. Vargingai gyvenam, jūsų didenybe. Ką, nepaliko tau turto tavo maištininkas. Mūsų tėtis buvo geras. Visi žmonės jį pažinojo. Taigi, kad visi. O tu, jau irgi keli savo balsą. O ką aš Atleiskit jam, dar mažutis. Mažutis. Mat koks įžūlus! Aplinkui skurdas, o jie dainuoja... kiek kartų buvo liepta. Ką, ar jau ir dainuoti nebegalima? Ne aš viena vargą vargstu, jūsų didenybe. Palyginti su kitais aš esu turtinga. Nematau. O jūs geriau pažiūrėkit, jūsų didenybe.Vyras man vaikus paliko. Štai matote. Didžiuojies. Pasakojo man tarnai, mano ištikimieji, kad greitos mano mirties lauki? Ką? Tyli? Manai, už mane ilgiau gyvensi. Manai, sena jau. Karalienė 3 kartus sumosikuoja savo lazda motinai prieš akis ir ji parkrinta. Vaikai puola prie jos ,bet tarnai, jos įsakymu, sučiumpa juos, užlaužia rankas ir jėga nutempia į užkulisius. Tik girdėti: “Mama, mamyte”. Piktuolė išdidžiai pakėlusi galvą nueina. Scena aptemsta. Pasirodo ji, kuri buvo pasislėpusi. Ji puola prie apalpusios motinos. Ir jis išeis iš proto, mano tas įpėdinis prakeiktas. Piktybė ir jį prislėgs. Oi saugokis jo, saugokis už mane jis baisesnis. Jis mane pardavė, bet ir pats bus parduotas. O dabar aš tave pabučiuosiu ir tu bematant užmirši savo sielvartą. Nori ją apkabinti, bet ji priešinasi, veržiasi iš pamišėlio glėbio. Tad štai. Sumosuoja savo lazda ir jis pavirsta vilku, karalienė išeina, pasirodo motina: be kasų, sulinkusi, sumenkusi, pasenusi. Nepastebėjusi vilko, ji atsisėda kitapus plačiašakio ąžuolo pasigirsta vilko staugimas. Ne tie iš baimės, kiek iš netikėtumo ji krinta be sąmonės. Prie jos prieina vilkas. Irgi ne. Ir rožes, ir bijūnus, ir hortenzijas karalienė liepė išnaikinti, ir mes tas gėles išnaikinome visoje karalystėje.Karalienės įsakymu, auginamos vien tik dilgelės. Ir ne šiaip kokios dilgelės, bet su aštriais spygliais. Girdėjau girdėjau. Kvapnios gėlės ir linksmos dainos trumpina jai gyvenimą, o riksmai ir dejonės, kraujas ir ašaros jai tarytum balzamas. Tamsi pertrauka. Sargyboj stovi jis, pasigirsta varpo dūžiai, prieina ji prie vartų, tris kartus kvankteli, sargybinis atidaro vartus ir ją praleidžia. Ateina budelis, jis tris kart suloja ir jį įleidžia. Pasirodo Žaltys erelio pavidalu, jis garsiai sukranksi ir nueina į rūmus. Pasirodo pamišėlis. Jis rankų mostais šaukia pas save Laura, bet tas pakelia kardą ir sušunka. Eik, šalin! Tada pamišėlis sukvaksi, suurzgia kaip šuo, sukleketuoja kaip erelis, bet tai laura tik suerzina. Eik, eik! Marš iš čia! Neprašyk ir nemaldauk, mano tokia tarnyba, kad galėčiau būti kitiems geras. Tik viena galiu pasakyti: nebeilgai tavo vaikai gyvens. Įžūlūs jie nukamuoti, o dainuoja. Išdidūs Nepermaldaujami Jeigu nepasikeis tai aš jiems nukirsiu galvas. Taip šiandien įsakė karalienė. Pastaraisiais metais įvairių Lietuvos miestų mokyklos susiduria su vis didėjančia problema, kuomet mokyklinio amžiaus vaikai elgiasi agresyviai, sunkiai pritampa bendraamžių grupėje, daro nusikaltimus. Ir vis dažniau ne ugdymo įstaiga, bet chaotiška mikroaplinkos įtaka veikia ir “auklėja” jaunąją kartą. Mūsų šalies spaudoje ir visuomenės informavimo priemonėse dažnai pasirodo informacija apie vis didėjantį smurtą. Narkomanija, alkoholizmas, prostitucija, sektantizmas – tai dar nepilnas sąrašas socialinių reiškinių, kurie metams bėgant pastebimai jaunėja. Manau šios problemos yra glaudžiai susijusios su vaikų socialinių įgūdžių stoka. Vyriausybė deda pastangas kovai su plačiai paplitusiais ir įsišaknijusiais reiškiniais, tokiais kaip nusikalstamumas, tačiau ji yra bejėgė sustabdyti šį procesą. Manau, jos pagrindinė klaida yra ta, kad kovojama su pasekmėm, rezultatu, o pamirštama galvoti apie tokių reiškinių ištakas, nors labiausiai reikėtų rūpintis nusikalstamumo prevencija. Viename Interneto puslapyje pateikti Norvegijoje atlikto tyrimo duomenys, kurio metu buvo tirti 56 seksualinius nusikaltimus padarę jaunuoliai (15-20 metų). Autorė bandė apibūdinti seksualinių nusikaltėlių pagrindinius elgesio bruožus, ir vienas išryškėjusių bruožu tapo prasti socialiniai įgūdžiai – viena nusikaltusių paauglių grupė pasižymėjo labai prastais socialiniais įgūdžiais. Bendraamžiai jų nenorėjo priimti į savo grupes, jie jausdavosi kitokiais, svetimais, juos traukė jaunesni vaikai. Tokie jaunuoliai paprastai manipuliuoja, šantažuoja savo aukas. Svarbiausia Lietuvos švietimo sistemos grandis, suteikianti jaunam žmogui išsilavinimą, yra Bendrojo lavinimo mokykla. Kaip ir kitos ugdymo įstaigos ji sudaro galimybę moksleiviams įgyti pagrindinės ar vidurinės mokyklos išsilavinimą, ir kiekviena turi savo misiją, veiklos tikslus, uždavinius, konkrečios veiklos realizavimo būdus. Mokymasis ir auklėjimas daugiausia lemia socialinį žmogaus vystymąsi. Ugdymo metu vaikas perima socialinį patyrimą ir jį aktyviai atgamina veikloje ir bendravime. Tai apibūdinama kaip vaiko socializacija, kurią neretai veikia ir įvairūs atsitiktiniai, prieštaringi socialiniai veiksniai, aplinka. Vaikai, kurių socialinis vystymasis yra sutrikęs, neretai būna agresyvūs, nemoka palaikyti artimų ryšių su bendraamžiais. Mėginant apibrėžti socialinius įgūdžius, sukonstruoti jų teorinį modelį, buvo studijuojami Lietuvos ir užsienio autorių darbai, išnagrinėti ir spaudos šaltiniai. Šiai temai skirtų publikacijų iš tiesu nėra labai daug. Darbų socialinių įgūdžių tema buvo ieškoma ir Interneto puslapiuose pasitelkus paieškos sistemas. Socialinio ugdymo tikslu mokykla sudaro sąlygas moksleiviams “įgyti gebėjimą suprasti save ir kitus, savo vietą bendruomenėje, bendraamžių grupėje, gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, konstruktyviai spręsti iškylančias problemas bei konfliktus, suvokti savo socialinę, istorinę ir geografinę aplinką bei išmokti joje prasmingai ir atsakingai veikti” Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, p.409. Įgyvendinant socialinio ugdymo tikslus, moksleiviai turėtų suprasti ir pripažinti skirtingas nuomones ir įsitikinimus, turėti savo nuomonę, mokėti ją reikšti, nusistatyti tikslus ir jų siekti, nepažeisdami aplinkinių interesų, pažinti ir suprasti save, savo poreikius ir galimybes, jausti atsakomybę už savo ir kitų gyvenimą. Siekiama, kad moksleiviai suvoktų taisyklių klasėje, mokykloje, šeimoje, visuomenės gyvenime prasmę ir reikalingumą, išsiaiškintų, kad žmogus turi ne tik teises, bet ir pereigas. Socialinis ugdymas padeda moksleiviams formuotis tokias vertybines nuostatas: būti jautriam, atjaučiančiam bei pasirengusiam padėti, asmeninius santykius, bendravimą ir bendradarbiavimą grįsti savitarpio supratimu, taikiai spręsti iškylančius nesutarimus ir konfliktus, nusiteikimą vengti priešiškumo, sąžiningumą, pareigingumą bei atsakomybę. Kiekviena Lietuvos ugdymo įstaiga vykdo alkoholio ir narkotikų vartojimo mokykloje prevenciją. L.Bulotaitė teigia, kad alkoholio bei narkotikų vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių, prevenciniame darbe apsiriboti vien informacija nepakanka. Siekdami nusiraminti, sumažinti stresą, įtampą ar bendraamžių įtakoje paaugliai ima vartoti narkotikus, todėl svarbu ugdyti jaunimo sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas. Šias problemas įveikti įgalina socialiniai įgūdžiai – jie pakeičia žinias, nuostatas ir vertybes į veiksmus. Narkotikų vartojimo prevencijos programose yra akcentuojami šie socialiniai įgūdžiai. Socialinės kompetencijos klausimas yra taip pat svarbus ir psichiatrijoje. Viename Interneto puslapių yra pateikta bazinė vaikų ir paauglių psichiatrijos stacionaro programa, kurioje konkrečiam vaikui ir vaikų grupei sukurta aplinkos terapija padeda vaikui saugiai jaustis, moko suvokti savo elgesio pasekmes ir sąmoningai rinktis tinkamus elgesio būdus bei įsisavinti įgūdžius, būtinus socialinei kompetencijai atstatyti. Socialinė kompetencija, pasak straipsnio autorių, tai žmogaus įgūdžiai ir gebėjimai, kurie būtini, norint susidoroti su pareigomis, būdingomis konkrečiam jo gyvenimo etapui. Per aplinkos terapiją galima įtakoti visus šešis kompetencijos aspektus: asmenį veikiančius stresorius, patologiją, pareigas, lankstumą, apsaugos faktorius ir įgūdžius bei gebėjimus. Viename Kauno Technologinio Universiteto puslapių Internete kalbama apie socialinės kompetencijos reikšmę socialiniuose moksluose. Socialiniai mokslai tyrinėja visuomenę, joje vykstančius reiškinius. Šių mokslų studijos ypač svarbios universitetinių programų studentams, besirengiantiems tapti šiuolaikiniais specialistais, kurių socialinę kompetenciją ypač akcentuoja Europos Bendrijos, o taip pat kitos išsivysčiusios šalys. Pasak puslapio autorių, šių specialistų socialinė kompetencija – tai mokėjimas efektyviai sąveikauti su žmonėmis, juos įtakojant įvairiose socialinėse situacijose. Teigiama, kad įgūdžiams susidaryti padeda ir tokie empiriniai veiksniai kaip motyvacija, mokslumas, mokymosi pažanga, pratybos, pastiprinimas, veiksmo mokymasis viso iš karto ar dalimis. Kad būtų išmoktas įgūdis, svarbu išaiškinti jo turinį, tolydžiai pereiti nuo vieno išmokimo lygmens prie kito. Įgūdžiai susidaro nevienodai: gali būti sparti pažanga pradžioje ir lėta pabaigoje, ir atvirkščiai – visa tai priklauso nuo daugybės veiksnių derinio. Individo gebėjimas formuoti teigiamus tarpasmeninius santykius, būti mėgstamu grupėje taip pat rodo aukštą jo socialinį kompetentingumą, t.y. socialinės kompetencijos matu galima laikyti ir individo sociometrinį statusą grupėje. Ne mažiau svarbus yra dar vienas socialinės kompetencijos rodiklis – tai individo gebėjimas pasiekti tikslus. Išmatuoti šį potencialaus darbuotojo socialinės kompetencijos rodiklį nėra paprasta, tačiau nemažai informacijos apie šį rodiklį tam tikra prasme gali suteikti ir individo CV. Interneto puslapis. Žodyje meile telpa. laime, nuoširdumas, dvasinis ryšys, atvirumas, supratimas, pasitikėjimas, dalijimasis, aistra, meile, mintys apie ja, mintys apie ji, ištikimybe, pasitikėjimas, pasiaukojimas, kančia,tikslas, sapnai, romantika, atleidimas, atkaklumas, pažinimas, stiprybe, jausmas, bejėgiškumas, noras, saldumas, nauda, duoti kad gauti, laikas, begalybe, atstumas, muzika, grožis, žvilgsnis, šypsena, visuma, žmogus, draugas, gyvenimo prasme, gimimas ir mirtis, santuoka, laisve, vaikai, priklausomybe, AIDS, liga, kūryba, eiles, praktika, raudona, teorija, Šekspyras, mokslas, gėris, malonumas, viso pradžia, dejone, abejone, narkotikas, ieškojimas, gyvenimas, atsakomybe, šeima, džiaugsmo ašaros, alpimas, skausmo ašaros, apsirengimas, pirmasis bučinys, pirmas kartas, prabanga, pabudimas, viltis, troškimas, keistas dalykas, prisiminimas, skausmas, radimas, savęs pažinimas, gyvenimo Budas, didžiausias išmėginimas, dalis tavęs, apkabinimas, miegas, širdis, liepsna, Paryžius, l"amoor, seksas, jura, deive, siela, jos kūnas, juokas... po to išsiskyrimas, vėjo malūnai, žodžiai, troškulys, gėle, striptizas, žinojimas, pasitenkinimas, laiškai, alkis, instinktas, sportas, religija, socialine padėtis, rizika, nuodėmė, tyla, oras, ilgesys, momentas, atgimimas, vasara, kitas, naujas lapas, ir, šansas, aš, dievas, vilione, kadras, vanduo, varomoji jėga, konkurencija, tobulėjimas, žaidimas, taisykles, laimėjimas, siurprizas, atsidėkojimas, pagarba, pagalba, filosofija, julieta, Romeo, viskas ir amžinybe. ir tavo mintys. jis ir ji. Autorės teigia, kad į mokyklą vaikai ateina sukaupę labai skirtingą socialinę patirtį – jiems daugiau ar mažiau teko bendrauti su bendraamžiais, artimaisiais, kitais asmenimis. Šis faktorius sąlygoja vaikų socialinių įgūdžių formavimąsi bei jų taikymą gyvenime. Vaikai, kurie augo gausesnėse šeimose arba lankė ugdymo įstaigas (būrelius, vaikų darželius), paprastai įgyja didesnę socialinę, emocinę, komunikacinę, pažintinę patirtį, jie lengviau bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiais, priima naujoves ir prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų, yra savarankiškesni, dažnai ir smalsesni. Vaikams, augusiems bendravimo komunikaciniu atžvilgiu skurdesnėje aplinkoje, teigia autorės, gali trūkti kai kurių socialinių įgūdžių. Neretai suaugusieji formuoja neigiamą vaiko požiūrį į kitus, manydami, kad darželyje, mokykloje vaikui gali grėsti įvairūs pavojai ir jie patys negalės apsaugoti savo atžalos. Tėvai mano, kad saugiausia vieta jų vaikui – namai. Taip ugdomas auklėjamas vaikas atėjęs į mokyklą iš anksto pasirengęs gintis, ir prireikia daug mokytojo pastangų, kad vaikas nustotų “gintis” ir į visus pažvelgtų draugiškai. O pagrindinė sėkmingos, lengvos ir greitos socializacijos naujoje aplinkoje sąlyga, primena autorės, yra kuo didesnis reikalavimų elgesiui mokykloje, namuose sutapimas. Todėl, pasak straipsnio autorių, svarbu, kad tėvai ir kiti aplinkiniai su kuriais bendrauja į mokyklą besiruošiantys eiti vaikai, skiepytų jiems teigiamas mintis apie mokyklą. Kita problema, teigia autorės, kad vaikas namuose yra lepinamas, jam skiriama daug dėmesio ir nieko iš jo nereikalaujama, jie nė nesusimąsto, kad savimi turi rūpintis pats. Tokiomis auklėjimo nuostatomis besivadovaujantys tėvai mano, kad jų vaiko elgesio stereotipo formavimu turi rūpintis, paaiškinti, sudrausti, neleisti kas nors kitas. O pamatę, kad aplinkiniai neigiamai vertina jų vaiko elgesį ir jų pačių, kaip tėvų, auklėjimą, ima gintis vaikams parodydami, kad dėl jų vaikas galėtų ir toliau elgtis netinkamai. Autorės pabrėžia, kad organizuojant mokykloje socialinių įgūdžių ugdymą, vaikams suprantamais būdais reikia kurti tokią aplinką, kuri formuotų teigiamas vertybes, todėl šiuolaikiniam pedagogui svarbu atsisakyti autoritarinio valdymo stiliaus, kur nusakoma, ką, kada ir kaip vaikai turėtų daryti, paskatinti juos aktyviai dalyvauti ugdymo procese ir organizuoti jį taip, kad vaikams būtų sudaromos galimybės bendrauti, labiau pažinti vieni kitus, suprasti ir vertinti poelgius. Juk sugyventi su kitais asmenimis, užmegzti ir plėtoti tarpusavio ryšius – labai svarbūs socialiniai įgūdžiai, kurių moksleiviui prireikia jau pirmosiomis buvimo kolektyve dienomis, teigia bendraautorės. Tinkamai sudarytos sąlygos vaiko bendravimo įgūdžiams stiprinti, mokyklos klasės aplinka – galingas įrankis, skatinantis tinkamų socialinių įgūdžių formavimą, mano autorės. Jos pateikia savo pasiūlymus, kaip galima sukurti mažiau žeidžiančią aplinką. Autorės teigia, kad iš pradžių, kol vaikai nėra gerai susipažinę, tikslinga sėdėti ratu, puslankiu grupėje, kad jie galėtų matyti vienas kitą, laisviau bendrauti. Tokioje aplinkoje lengviau surasti draugų, turinčių bendrų pomėgių, interesų, atsiskleidžia įvairūs vaikų gebėjimai, skatinama drauge veikti, būti aktyvesniems, kūrybiškesniems. Vaiko kūrybiškumas ypač atsiskleidžia veikloje, ugdančioje savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir kt. Svarbu, kad vaikas dirbtų sau būdinga sparta ir pagal savo išgales. Priešingu atveju – darbas neteikia džiaugsmo, mano autorės, formuojasi nepasitikėjimas, nepilnavertiškumo jausmas, kurį lydi išsisukinėjimas, melavimas, pyktis ir kyla kitos problemos. Taisyklės padeda vaiku suvokti, kad negalima daryti vien tik tai, kas patinka. Sukūrę savo klasės taisykles ir jų laikydamiesi vaikai gali jaustis saugūs ir laisvi. Pagarbus elgesys su mokiniu bei jo nuomone – puikus suaugusiojo ir vaiko bendravimo pavyzdys. Mokytojo ir mokinio, tėvų ir vaikų bei vaikų tarpusavio bendravimo stereotipai stebimi, perimami ir kartojami gyvenime, šie aplinkinių elgesio pavyzdžiai svarbūs ugdant vaikų socialinius įgūdžius. Gražus vaikų bendravimas su aplinkiniais. padėti vaikams, įtikinti juos ir uždegti siekiant įgyvendinti bendrą tikslą. Gerai, kai į mokyklą atėjęs vaikas nori dirbti drauge su kitais, padėti ir bendradarbiauti. Šių įgūdžių gali stokoti vienturčiai, ikimokyklinių įstaigų nelankę vaikai. Jie nenori dalintis savo darbo pasiekimais, džiaugiasi, kai visi nuopelnai tenka tik jiems. Šiandieninis gyvenimo būdas, demokratizavimo procesai lemia, kad nuo gimimo žmogus gyvena įvairiose grupėse: šeimoje, darželyje, mokykloje ir kt. Taigi, gebėjimas būti, veikti kartu, toleruoti įvairius žmones tiesiog būtinas. Kaip tik bendra veikla sudaro sąlygas suprasti, įvertinti ir pripažinti kitus. Būsimųjų pirmokėlių socialinius įgūdžius galima pradėti ugdyti dar neprasidėjus mokslo metams. Birželio mėnesį kai kurių mokyklų būsimieji pirmokai kviečiami savaitę pabūti “mokiniais”, išbandyti įvairias veiklas, susipažinti su klasės draugais ir mokytoju. Čia ir mokytojas pradeda ugdyti vaikų socialinius įgūdžius, bendradarbiauti su tėvais: aptariami vaiko ypatumai, išsakomi lūkesčiai, pastebimi ir pasakomi tie socialiniai įgūdžiai, kurie padėtų lengviau vaikui adaptuotis naujoje aplinkoje. Esant galimybei, tėvams būtų naudinga stebėti atvirąsias pamokas, savo vaikus įvairios veiklos metu, ieškoti sprendimų, kaip spręsti iškylančias problemas. Tos pamokos, tėvų dėmesys vaikus labai džiugina. Tai puiki galimybė bendradarbiauti, skatinti tarpusavio supratimą. Mokykloje dėl vaikų neišugdytų socialinių įgūdžių pedagogams gali kilti įvairių problemų. Tėvai padėtų jų išvengti iš anksto pašalindami priežastis arba kartu spręsdami iškilusias problemas. Štai keletas iš jų. Pradėjus mokytis naminukai gali nenorėti eiti į mokyklą. Šiuo atveju labai svarbu išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Gal vaikas vengia kokios nors situacijos arba ko nors bijo. Pavyzdžiui, nenori likti vienas po pamokų, gal nepratęs naudotis visuomeniniu tualetu, gal jam sunku susipažinti su naujais draugais, gal nemoka savarankiškai susitvarkyti savo darbo vietos. Iškilusias problemas gali padėti spręsti tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas, specialiai organizuojama veikla, dalyvavimas įvairiose programose. Problema gali tapti ir nepakankama vaiko atsakomybė už pasirengimą kitos dienos veiklai. Kuo ilgiau tėvai prisiims vaikų pareigas pasirengti, kuo ilgiau už juos dirbs, tuo mažiau patys vaikai bus suinteresuoti tai daryti. Atsakomybę vaikas prisiims tik tuomet, kai tėvai liausis tai daryti patys. Žinoma, savarankiškai atliekantis užduotis vaikas turi žinoti, kad šalia visada yra žmogus, kuris prireikus padės. Tėvai turėtų nepagailėti laiko ir išmokyti vaikus atlikti savo pareigas nesitikėdami greito rezultato. Priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų ir tėvų bendros pastangos ypač reikalingos hiperaktyviems vaikams. Hiperaktyvūs vaikai yra labai judrūs, dažnai keičia veiklas. Pasak autorių, ugdytojams svarbu atsiminti, kad hiperaktyvūs vaikai būna įkyrūs tik dėl to, kad nori atkreipti į save kitų dėmesį, šiems vaikams dažnai trūksta pasitikėjimo savimi ir kitais, atsakomybės. Norint tokiam vaikui padėti, prireiks mokytojų ir tėvų kantrybės, geros valios ir laiko. Svarbu išskirti teigiamas vaiko savybes ir poelgius, vengti griežto tono, bausmių, nurodymų. Mokytojui tenka “dirbti” ne tik su tėvais ir konkrečiu mokiniu, bet ir su visos klasės moksleiviais. Jam tenka ypač daug dėmesio skirti tokių socialinių įgūdžių formavimui, kurie padėtų suprasti ir priimti tą vaiką tokį, koks jis yra. Svarbu, kad tokiam vaikui socialinius įgūdžius padėtų formuotis bendraamžiai, o įgyti socialiniai įgūdžiai būtų naudingi ir visai klasei mažėtų destruktyvaus elgesio, racionaliau būtų panaudojamas pamokos laikas, stiprėtų klasės bendruomenė, gerėtų klasės emocinis mikroklimatas. Dar viena problema – pikti, agresyvūs vaikai. Agresyvūs vaikai dažnai būna arba labai kontroliuojami ir varžomi savo tėvų (labai kontroliuojamas jų susitikimų su bendraamžiais laikas, trukmė, nurodoma su kuo galima bendrauti, su kuo negalima), arba, priešingai, vaikui niekas nedraudžiama: jis yra labai laisvas ir nemoka ta laisve naudotis. Kaip padėti tokiam vaikui? Vaiko buvimas mokykloje džiaugsmingas ir prasmingas, jei per anksti ant jo pečių neužkraunama atsakomybė už siekiamą rezultatą, jei sudaromos sąlygos aktyviai veikti: žaisti, pažinti, kurti, jausti, išgyventi; jei siekiama, kad jis labiau pasitikėtų savimi, džiaugtųsi įgyta naująja patirtimi. Norėdami padėti formuoti šiuos įgūdžius, suaugusieji turėtų. Moderni visuomenė tapo labai, jei nesakysime absoliučiai priklausoma nuo kalbos. Kalba tai ne tik žmonių bendravimo, komunikacijos priemonė, tai fundamentalus kultūros, civilizacijos egzistavimo elementas. Ji ypatingai atidžiai yra tiriama, studijuojama ir nagrinėjama genialiausių ir visuotinai pripažintų mokslo žmonių. Šiomis dienomis kalbos reikšmė žmonijai yra neginčijama. Neabejojama kalbos įtakos reikšmingumu daugeliui tautų. Kalbos ir kultūros abipusė įtaka ir priklausomumas yra neginčytini. Tačiau, kalbos poveikis atskiram asmeniui arba glaustai asmenų grupei nėra gerai ištirtas. Žmogaus polinkis mąstyti pernelyg globaliai, mažina domėjimąsi gilesniu ir visapusiškesniu kalbos poveikiu atskiriems individams. Kalbos aktai aptarti šiame straipsnyje iliustruoja būdus, kaip įvairūs kalbėtojai naudoja nevienprasmišką kontekstinę terminologiją protinio atsilikimo išraiškos ir funkciniu tikslu kasdieniame bendravime. Pavyzdžiuose pateikti kalbėtojai tariamai nenumatė įžeisti protiškai atsilikusius žmones. Dar daugiau, jie nesugalvojo šių terminų ir nesukūrė visiškai naujų kalbinių vienetų pokalbiuose. Vietoj to, atkartodami žodžius ir frazes pakartotas daugybę kartų, jie naudojo gerai žinomą žmonių įvertinimo leksikoną, kad atliktų paprastą bendravimo funkciją. Terminologija turi savo gyvenimą, kuris priimamas ir atnaujinamas kalbėtojų kasdieniame bendravime, ne ir be tiesioginio kreipimosi į protiškai atsilikusius asmenis. Teigiama, kad mus supantis pasaulis priimamas ne tik kaip realybė subjektyviai įprasminta atskirų sociumo narių, bet šis pasaulis yra kuriamas žmonių mintyse, veiksmuose ir yra jų palaikomas kaip realus. O kadangi negalė, ir konkrečiau, protinis atsilikimas yra plačiai paplitusi sąvoka, vartojama kasdien, suabejojama jos objektyviu realistiškumu. Autoriai verčia susimastyti, ar protinis atsilikimas kalbos aktuose, visuomet yra realybės atspindys, o gal jis tėra žmogaus vidinio pasaulio konstruotas? Gal žmonija priartėjo prie esminio klausimo, ar mes egzistuojame, gal mes tik esame savo subjektyvaus pasaulio suvokimo produktas? Šioje vietoje iškyla objektyvios realybės problema, gvildenta filosofų ir kitų mąstytojų. Tyrėjams kalbos aktai yra svarbūs tiek, kiek jose atsispindi protinio atsilikimo sąvoka ir jos sinonimai. Tiksliau, asmenų, kaip priklausančių priskirtinoms kategorijoms, klasifikavimo procesas, kuris, kaip teigia autoriai, sumažina psichologinį svorį, skiriantį tuos, kurie yra "kaip mes" ir kaip ne mes". Toks žmogaus pasisakymas atspindi kategorinius skirtingumus, sudaro langą į kultūrinį požiūrį į pasaulį. ir pateikia kalbos aktų apibūdinimą - pasisakymai yra nereikšmingi vienas kito atžvilgiu ir nepakankami. jie yra suprantami ir abipusiškai atspindi vienas kitą... Kiekvienas pasisakymas yra pilnas aido ir reverberacijų, kitų pasisakymų, su kuriuo jis yra sietinas kalbinės komunikacijos sferos bendruomeniškumu. Kiekvienas pasisakymas paneigiamas, patvirtinamas, papildomas ir priklausomas nuo kitų, numanomai žinomų, ir kažkokiu būdu juos apima. Autoriai mėgina apibendrinti kalbos aktų prigimtį ir tikslą, jie teigia, jog jei kalba yra pragmatiškai sudaroma ir atspindi realybę, tuomet kasdienių pasisakymų rinkinys apie protinį atsilikimą siūlo situacinius (kontekstinius) požymius, kurie turėtų leisti pamatyti sociokultūrine protine negale pažymėtų asmenų kategoriją. Tokiu būdu kategorija tampa atpažinimo bruožu. Tuo pačiu neigiamas sveikųjų asmenų požiūris į neįgaliuosius ir to požiūrio sąlygojamas elgesys nulemia neįgaliųjų socialinę dezadaptaciją. Atlikto tyrimo metu išryškėjo ir kategorinės narystės klausimas. Kalba, kuri suporuoja specifinę elgseną ir individų kategorijas, kurios reprezentuoja prototipus tokioms elgsenoms, sukuria jungtį tarp elgsenos ir etiketės. Dažnai, poravimo žeminanti poreikšmė aiškiai reiškia, kad tikrai nepriimtinas ir netinkamas "normalių" žmonių elgesys sukeičia trumpam "mes" ir "jie" reikšmes kategorizuotų objektų autsaiderių grupe, kurio niekas nenori priimti kaip identifikuojančio. Net humoristiniai komentarai, adresuoti asmeniui, kurie naudoja veiksmų ar kalbos protinio atsilikimo etiketes, monologiškai sustiprina kultūrinį šių asmenų vertinimą. Retoriška tokių kalbos aktų jėga reiškiasi kategorijų žymėjime labiau, nei individo elgesyje situaciniame įvykyje, teigia autoriai. Dar viena tema paliečiama straipsnyje, tai baimės tema. Baimė asmenų turinčių protinį atsilikimą, pagal jos psichologinius šaltinius turi du aspektus, kaip teigia autoriai. Socialinis ugdymas vyksta nuo pat gimimo, bet mokykla yra formali ugdymo institucija ir laikas praleistas joje gali tapti tinkamas tokių socialinių įgūdžių lavinimui. Socialinių įgūdžių ugdymas turi vykti ankstyviausiuose žmogaus raidos etape, tai yra iki ir tik pradėjus lankyti mokyklą. Tačiau norint tinkamai ir kryptingai ugdyti vaikų socialinius įgūdžius, reikia individualizuoti vaiko jau turimų socialinių įgūdžių pažinimą ir pasirinkti tolimesnio jų ugdymo kryptis. Testai naudojami pačių įvairiausių uždavinių sprendimui, ir jų taikymo sritys nuolat plečiamos. Testų (arba specialių metodikų) pagalba gali būti pamatuoti ir žmogaus socialiniai įgūdžiai. Testai apžvelgiami todėl, kad dažnai jų rezultatai vartojami tyrimuose kaip priklausomi kintamieji, jei kyla klausimas ar socialinių įgūdžių ugdymo metodas yra efektyvus šiems socialiniams įgūdžiams ugdyti. Visus testus pagal jų matavimo sritį galima suskirstyti į tris tipus. Metodikos kūrimo ir taikymo metu bet kurie surinkti duomenys yra susiję su jo valdumu ir gali būti naudingi. Vidinio suderinamumo ir retesto patikimumo duomenys padeda nustatyti metodikos vientisumą ir jo pastovumą laiko atžvilgiu. Normos gali padėti detalizuojant konstruoto aprašymą. Po visų metodikos išbandymų ir gavus leidimą jį praktiškai naudoti, prasminis jo rodiklių interpretavimas gali būti tikslinamas ir turtinamas dėka laipsniško klinikinių stebėjimų kaupimo. Testų įvertinimai paprastai interpretuojami sugretinant juos su normomis, atspindinčiomis testo atlikimą standartizacijos parinktyje. Įvertinama, ar testo rodiklis atitinka vidutinį grupės, su kuria buvo atlikta testo standartizacija, rezultatą. Kad individo padėtis grupėje būtų nustatyta tiksliau, jo pirminis įvertinimas yra išreiškiamas sąlyginiu matu. Toks įvertinimas parodo sąlyginę tirto žmogaus padėtį grupėje ir leidžia įvertinti gautą rezultatą lyginant su kitų žmonių rezultatais. Gauti įvertinimai išreiškia vieną iš dviejų pagrindinių aspektų. Tyrėjai pripažįsta kintamumą kaip bet kurios elgsenos ypatumą, todėl užsiima daugybės tokių kintamumo šaltinių nustatymu bei klasifikavimu. Testo patikimumas parodo, kiek testo rezultatų individualūs skirtumai yra realių skirtumų pasekmė, o kiek jie gali būti nulemti atsitiktinių klaidų. Rodiklių kaita dėl mokymo ar kitų eksperimentinių kintamųjų, turi būti interpretuojama atsižvelgiant į matavimo paklaidas. Koreliacijos koeficientas išreiškia dviejų aibių rodiklių atitikimą arba ryšį. Nulinė koreliacija parodo visišką ryšio nebuvimą. Koreliacijos koeficientas naudojamas įvairių testo patikimumo matų skaičiavimui. Tačiau testo patikimumo įvertinimas įprastais metodais yra netinkamas, taikant jį tiriamiesiems, jau po to, kai jie pasiekė numatytą įgūdžių įvaldymo lygį. Tokiais atvejais net testai, turintys aukštą pastovumą laiko atžvilgiu ir vidinį suderinamumą, gali duoti patikimumo koeficientą artimą nuliui. Įgūdžių matavimo testai yra naudojami atskirti tuos, kurie jau įvaldė reikalingus įgūdžius, nuo tų, kurie to dar nepadarė. Pats testo panaudojimas numato jo atlikimo rezultatų variatyvumą. Didžioji šio variatyvumo dalis parodo individualius atitinkamų funkcijų atlikimo mokymo rezultatų skirtumus. Kiti metodai atsižvelgia į faktinius dviejų testavimų rodiklius ir leidžia gauti charakteristikas skaičiais, kurie parodo kiekvieno tiriamojo individualaus rodiklio nukrypimą į vieną ar į kitą pusę nuo numatyto kritinio rodiklio reikšmės. Testo validumo nustatymas aprašant turinį, reiškia, kad testo turinys sistemingai tikrinamas, ar tiriamieji atitinka matuojamą elgsenos sritį. Tokia procedūra paprastai taikoma testams, matuojantiems tai, kiek žmogus įvaldė konkrečius įgūdžius. Atsiranda užduočių, adekvačiai atspindinčių visą dalykinę sritį, formavimo problema. Todėl matuojama elgsenos sritis pirmiausia turi būti sistemingai išanalizuota, kad būtų įsitikinta, jog testo užduotys pilnai ir proporcingai apima pagrindinius tos srities aspektus. Savikontrolės įgūdžiai atspindi vaiko vidinės elgesio savireguliacijos procesus: savo veiksmų stebėjimą, savo atliktų veiksmų vertinimą bei savo veiksmų planavimą. Stebint ir vertinant savo elgesį galima arba pajusti pasitenkinimą arba nepasitenkinimą savimi, o pagal savo veiksmų vertinimą vaikas planuoja savo tolimesnę veiklą. Savikontrolės įgūdžiai yra formuojami mokantis, mokant apibūdinti savo veiksmus, mokant reguliuoti ir kontroliuoti savo veiksmus. Savarankiško darbo sąvoka ne visuomet buvo vienoda: ankščiau ji reiškė visą pažintinę veiklą, o dabar savarankiškas darbas skiriamas nuo savišvietos. Tačiau ir dabar nėra vieningos nuomonės skiriant šias sąvokas. Vieni skiria dvi sąvokas: savarankiškas darbas ir savišvieta. Autorė nenori priimti be kritikos American Educator’s enciklopedijoje pateikto savarankiško studentų darbo apibrėžimo, kad tai yra kryptinga veikla, įgyjant žinių arba/ir kompetenciją. Tačiau, ji mano, kad studentų savarankiškas darbas tai “studentų dalyvavimas ne tik žinių ir kompetencijos įgijimo procese, bet ir dalyvavimas žinių taikymo bei kūrimo procesuose, priklausomai nuo studijų lygmens. Taigi, naudojant šiuos būdus, plėtojamas mokymosi turinio įsisavinimo savarankiškumas. Tačiau, jei darbo turinys yra sudėtingas, mažai žinomas, naujas, Šiaučiukėnienės teigimu, savarankiškas darbas vyksta auditorijoje. O jeigu turinys yra nesudėtingas, dalis medžiagos yra žinoma iš kitų disciplinų, pakanka literatūros, galima skirti neauditorinį darbą namuose, bet būtina numatyti konsultacijas, atsiskaitymo laiką ir formas. Pritariu autorės nuomonei, kas savarankiškas studentų darbo formą būtinai turi būti taikoma aukštojoje mokykloje, kad kiekviename studijų modulyje būtina numatyti, ir iš anksto su studentais aptarus savarankišką darbą, siūlyti ir leisti studentams pasirinkti šio darbo temas, sudėtingumo laipsnį, atsiskaitymo laiką, formas ir pan. Autorė tokį mokymą vadina interaktyviu. Remiantis šia schema, matyti, kad savarankiško darbo efektyviam taikymui pirmiausia būtinos žinios, po jų svarbią vietą užima mokėjimai. Abi šios pakopos, neginčytinai yra pasiekiamos dabartiniams studentams – jie turi atskirų savarankiško darbo mokėjimų (atlieka paprastus mokymosi veiksmus pagal instrukciją, taisyklę). Tačiau pakankamų suformuotų įgūdžių studentai, manau neturi. Tokią pat nuomonę išreiškia ir L.Šarkauskienė, kurios nuomone, savarankiškas studentų darbas labai priklauso nuo studentų akademinės kompetencijos lygio. Pasak jos, tokia padėtis susiklostė dėl to, kad “šiuo metu Lietuvos vidurinių mokyklų abiturientams nėra keliami konkretūs savarankiško darbo žinių, mokėjimų ir įgūdžių reikalavimai, kadangi jie nėra net suformuluoti. Kadangi studento kompetenciją, pagal autorės apibrėžimą, sudaro: žinios apie aukštąją mokyklą ir studijas; žinios apie savarankiško darbo metodus; protavimo ir kritiško mąstymo mokėjimai ir įgūdžiai; studijavimo, komunikaciniai, matematikos ir darbo kompiuteriu mokėjimai ir įgūdžiai, todėl akivaizdu, kokiomis kryptimis turėtų būti tobulinama mokyklinio mokymo sistema, kad įžengę į aukštąją mokyklą, buvę abiturientai būtų pakankamai pasiruošę tokiai mokymo firmai, kaip savarankiškas studentų darbas. Taigi, būsimų abiturientų paruošimo schemos kūrimas turėtų tapti viena mokslinės visuomenės veiklos sričių, kas vėlesniuose etapuose studentų veikla būtų efektyvesnė ir remtųsi ir savarankišku studentų darbu. Ainei Pūraitei 17 metų, ji gimė 1986-11-08, gyvena Šiauliuose, mokosi Šiaulių Aukštabalio vidurinėje mokykloje 10a klasėje. Šeimoje, be Ainės, yra dar du vaikai, Ainė – vyriausia. Šiuo metu mergaitė gyvena pas senelę, tėvai gyvena atskirai. Šeima asociali, vaiku rūpinasi tik senelė. Tėvai vaiku, jo mokymusi nesirūpina, niekur nedirba, nuolat girtauja. Erdvės ir laiko suvokimo nepakankamumas. Menka analizė ir sintezė, skurdus žodynas, gramatinės kalbos pusės klaidos, nepasakoja. Ne visas pažįsta raides (logopedo išvada). Spec. pedagogo išvadose pažymėta, kad Ainė labai sunkiai įsimena ir atgamina mokomąją medžiagą; sutrikusi foneminė klausa, sintezės- analizės procesas; sunkiai sukaupia dėmesį ir jį išlaiko. Buvo priimtas nutarimas dirbti pagal modifikuotą lietuvių programą. Logopedo ir spec.pedagogo pagalba. Konsultuoti gegužės mėnesį. Ainės klasės auklėtojos užpildytoje anketoje Mokytojo informacija apie vaiką, buvo pažymėta, kad šeimoje mergaitė gyvena su močiute, broliu ir seserimi 2 kambarių bute su močiute dažniausiai palaikomas ryšys. Jos darbo aplinka nėra gerai pritaikyta mokymuisi, Ainė dirba prie bendro stalo su kitais vaikais. Jau mokymosi pradžioje buvo pastebėtos mergaitės bendravimo problemos - ji buvo uždara. Ainei gerai sekėsi rankų darbai, nors jai ir trūko kai kurių įgūdžių. Moksleivės asmenybės teigiamos savybės – mandagi, švelni, paslaugi, labai nori bendrauti. Teigiama, kad mergaitės tėvai pripažįsta Ainės problemas. Charakterizuodama Ainę, jos klasės auklėtoja pažymėjo, kad klasėje ji labai rami, tyli, stengiasi neatsidurti dėmesio centre. Į kai kurių klasės mokinių replikas apie jos mokymąsi ar kitką ji sugeba atsikirsti. Mokosi labai silpnai. Aiškinant pamoką individualiai, Ainė linksi galva, tvirtina, kad viską suprato, bet darbo eigoje atlikti užduoties teisingai negali. Pamiršta ką ir kaip daryti. Netgi nurašinėdama tekstą daro klaidų. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, dirba susikaupusi, kruopščiai. Geriausiais draugais klasėje laiko berniukus, norėtų eiti pas juos į gimtadienius, važiuoti į ekskursijas. Ainė yra pareiginga, visada laiku pateisina praleistas pamokas, atlieka jai duotus pavedimus. Ji noriai dalyvauja klasės renginiuose. Pasikartojo ir apsilankymas namuose, kadangi mokykloje sutikti Laimos buvo praktiškai neįmanoma. Paklausta, kodėl neina į pamokas, Ainė atsakė, kad nenori eiti į mokyklą, nenori eiti dėl to, kad nedraugiška klasė. Auklėtojos teigimu, klasė nėra problematiška. Kiti pedagogai pastebėjo, kad Laima neatlieka jai skiriamų užduočių, dažnai meluoja, pasidarė linkusi išsisukinėti. Senelės teigimu, Ainė dažnai būna atšiauri, grubi, atsikalbinėja. Mama teigia, kad mergaitė kasdien “išeina į mokyklą”, o paklausta ar buvo mokykloje, atsako teigiamai. Senelė įtaria, kad Ainė rūko, vartoja alkoholį. Apsilankymo metu buvo prieita susitarimo, kad kitą dieną atėjusi į mokyklą, Ainė ateis pas socialinę pedagogę individualiam pokalbiui. Su klasės auklėtoja ir socialine pedagoge buvo nutarta atlikti klasės stebėjimą, ištirti, kokie klasėje santykiai tarp moksleivių, kokios priežastys daro mergaitei mokymąsi klasėje nepatrauklų. Tačiau ir kitą dieną Ainės pamokose nebuvo, o iškart po pamokų apsilankius namuose, durų niekas neatidarė, nors senelė dėl sveikatos, iš namų niekad neišeidavo. Po trečiojo apsilankymo, buvo nutarta kreiptis į Vaikų Teisių Apsaugos tarnybos bei Pietinės policijos nuovados pareigūnus. Legiono kohortos priešakyje jojo ant puikaus, bet perkarusio žirgo jos vadas, karo tribūnas, o paskui jį ant savo vos bepasivelkančių kuinų - kilčių viršininkai, žvalgai ir kiti eiliniai kariai. Visus kankino ne tiek alkis, kiek troškulys, nežemiška kaitra ir sausra. Jau kelintą dieną keliavo jie negyvenamu kraštu nieko nevalgę ir negėrę, neturėdami kuo pašerti ir savo gyvulių. Toliese, kalnuotoje šiaurėje, jau kelintą dieną vis kilo ir kilo visų pranašiausias baltas, bukas, kuprotas, debesiui prilygstąs masyvas, kaskart vis didėdamas, bet, regėjos, nė kiek neartėdamas. Nuo jo į vakarus ir rytus bėgo tokių pat amžinai sniegu padengtų, laužytų, lankstytų, išsikišimuose it juodsidabriu inkrustuotų, margų kalnų grandinė, tarpekliais išvagota, briaunotomis viršūnėmis it piramidėmis dantyta, o įdubimuose pamėlynavusiais ledynais išklota. Grandinės papėdėje kilo kiti kalnai, žemesni, pilki, palši, rausvėti; dar žemiau, arčiau dykumos, bangavo intervalais kresnesni, miškingi kalnagūbriai, iš tolo atrodą tylūs, paniurę, ūkais padūmavę ir it kokių paslaptingų būtybių gyvenami. Jų užkliūdami ropojo debesys, karstėsi uolomis ir ritosi per sniego kalnus iš pietų į šiaurę. Į pietų rytus, kiek tik siekė žmogaus akis, tįsojo tokia pat be galo, be krašto, be gyvybės žymių, saulės išdeginta, vėjų išpūsta, atšerpetojusiomis uolomis pasišiaušusi lekiančio smėlio dykuma, kuri dieną taip įkaisdavo nuo saulės, kad neatvėsdavo ir naktį. Į pietus, iš kur kohorta atžygiavo, bijojo romėnų kariai ir atsigręžti, nes ten paliko jie išblaškytas klajoklių padermes, išskerstas jų gyvulių kaimenes, sutryptus, nuniokotus sėslių gyventojų pasėlių plotus ir sugriautus pirmutinės civilizacijos pėdsakus šventoves. Bijojo jie ir vijimosi. Keliavo jie šita smėlio, uolienų ir barchanų jūra, niekur nebeužeidami nei sėslių gyvenviečių, nei klajoklių šėtrų, nei upelių, nei šaltinių ar kokių oazių gyvuliams pasiganyti ir savo ne tiek alkiui, kiek troškuliui apmarinti. Saulė kepino negailestingai. Įkaitęs smėlys kaip karšti pelenai degino pėstininkų kojų padus, saulė svilino kūnus iš viršaus, ir visiems žmonėms ir gyvuliams buvo sunku kvėpuoti. Kas valandėlę krito nuo arklių raiteliai, sukniubdavo ir daugiau nebeatsikeldavo pėstininkai, šėlo siuto gyvuliai, ir dauguma karių keliavo jau pėsti. Tik vieni Afrikos dykumų kupranugariai ir griaunamaisiais pabūklais apkrauti drambliai dar laikėsi ant kojų, bet ir jie žygiavo jau sverdėdami, klupdami ir nujausdami savo galą, varvančiomis akimis sekė toliese boluojančius kalnus, miškingus kalnagūbrius ir uodė, bene užuos kur šaltinėlį ar žalumos kuokštelę. Visų suskilo lūpos, išdžiūvo gomuriai, kaip šikšna pasidarė šiurkštūs liežuviai, ir, kai kvėpavo, jautė, nelyginant karštą smėlį rytų. Kartais horizonte pasirodydavo žaliuojančios oazės, per dykumą nusitiesdavo tvaskanti upė, sužibėdavo dulsvi ežerai, gyvenvietės, šaltiniai, išdygdavo palmių, bambukų gojeliai. Asilai pradėdavo bliauti, žirgai žvengti, drambliai ir kupranugariai pagreitindavo savo žingsnį; atsipeikėdavo ir žmonės; bet kai miražas ištirpdavo ore, visus apimdavo dar didesnis nusiminimas, dar baisesnis siaubas, ir vienas po kito krisdavo iš balnų raiteliai, atsilikdavo pėstininkai, ir kohorta vis mažėjo ir mažėjo. Kartais be debesėlio apsiniaukdavo dangus, aptemdavo saulė, ir įkaitinto oro viesulas imdavo sukti karšto smėlio sūkurius. Kas gyvas puldavo kniūpsčias žemėn ir, apsiklojęs galvą kokiu drabužiu, įsirausdavo smėlin, bet karštas smėlis kaip dulkės lindo, skverbėsi į nosį, akis, burną ir dusino ir gyvulius, ir žmones. Viesului praūžus, kas atsikeldavo keliaudavo toliau ir iš paskutiniųjų ryždavosi ne pasiduoti, o gyventi. Vietomis užeidavo romėnų kariai vėjo atpustytas ir vėl po smėliu laidojamas žilos senovės akvedukų liekanas: molinių vamzdžių šukes, tašyto akmens luitus, apdoroto marmuro gabalus; perpuknodavo kadaise tekėjusių upių vagas; jų krantuose pastebėdavo nežinomos tautos buvusių gyvenviečių žymes ir kitus prieš šimtmečius žydėjusios civilizacijos pėdsakus, kurių nesunaikino nei audros, nei vėjai, nei ilgieji amžiai. Persikėlę per vieną didesnį barchaną, staiga išvydo jie tolumoje tris dulsvo vandens ežerėlius. Vėl pradėjo bliauti asilai, žvengti žirgai, pagreitino žingsnį drambliai ir kupranugariai, tik nepasidavė bendrai panikai žmonės: visi jie pamanė, kad tai vėl koks miražas. Bet ežerėliai nesiūbavo ore, nesiklostė miglose, netirpo, nenyko, o telkšojo vis toje pačioje vietoje ir, prie jų artėjant, darėsi vis apčiuopiamesni ir ryškesni. Pagaliau subruzdo ir žmonės, pėstininkai ir raiteliai, suglumo ir pats karo tribūnas ir žemesni viršininkai. O laimė! O išganymas! Tai buvo ne miražas, ne akių apgaulė, o tikrojo vandens trys ežerai ežerėliai. Įsismaginę griūdami ir knapsėdami puolė vandenin arkliai, asilai, mulai; papūškėjo sunkumais apkrauti drambliai ir kupranugariai. Vos spėję nušokti nuo arklių, vieni kitiems užbėgdami už akių, skubėjo atsigerti ir žmonės, bet, deja, staiga pasigirdo keiksmai, burnojimai, gyvulių bliovimas, ir visus vėl ištiko didžiausias nusivylimas, didžiausias nusiminimas: visi trys ežerėliai, pasirodė, pripildyti ne gėlo vandens, o it tiršto dvokiančio sūrymo, kuris degino lūpas, svilino gomurį, ir kas nurijo bent vieną kitą gurkšnį, tas spjaudėsi, žiaukčiojo, vėmė krauju ir raitėsi iš skausmo. Gal tuose kalnuose dar klaidžioja kitos nenugalimojo legiono kohortos. Gal jos dar kaunasi su priešu, kovoja su alkiu ir troškuliu ir nori prasimušti į Helesponto jūros pakraščius?" - galvojo, spėliojo kohortos vadas, siekdamas mintimis savo tėvynės. O sniego kalnai tolumoje atrodė tokie nepasiekiami, tokie svetimi ir abejingi jam ir jo karių likimui. Šaltas, bejausmis jų nelaimei atrodė ir pats mėnulis. Ir jaučia kohortos vadas, kad ir jo jėgos jau baigia išsekti, kad ir jis tuojau atsiguls greta savo buvusių karių. Nebekankina jo jau nei alkis, nei troškulys. Neberūpi ir nepalaidoti mirusieji, nes ir jo niekas nepalaidos... O apie stovyklą jau kaukia šakalai, staugia vilkai. Rytoj iš ryto atskris į puotą tolimųjų kalnų ereliai. ir nori jis atsisveikinti su savo dieviškuoju cezariu ir mirusiaisiais kariais. Seniai jau kėsinosi į žemės oazes ir į jų gyventojų laimę ir laisvę, bet pavieniui bijojo pulti. Bijojo ne vynuogynų žemės žmonių atsparumo, o savo kaimynų, tokių pat gobšių grobikų kaip ir jie patys. Bijojo, kad, jiems išvykus iš savo valdų, jų neužpultų ir nepasisavintų svetimieji. Pagaliau susitarė trys kaimynai ir, palikę savo pilyse stiprias įgulas, patraukė į žemę. Tai jiems jokių sunkumų nesudarė, nes oazių žmonės buvo ne karingi, o ramūs ir darbštūs žemdirbiai. Kaip jie niekuomet į svetimas žemes nesiprašė, taip manė, kad ir į jų kraštą niekas nesikėsins. Kai atžygiavo pas juos trys kaimynai su savo palydais, nieko blogo nemanydami, maloniai juos sutiko, priėmė ir tris dienas vaišino vynu, skanėstais ir rodė savo žemės derlių ir turtus. Pagaliau išseko ir liaudies kantrybė. Ir tautos tautelės drauge su kitomis didžiosios Rusijos tautomis pradėjo kilti prieš savo valdovus, pareikalavo laisvės, panorėjo žmonėmis vadintis ir būti. Pareikalavo sau teisių nebe aimanomis ir dejavimais, nebe žodžiais ir prašymais, o stojo su ginklu rankose. Sukilo prieš savo engėjus ir prispaudėjus, juos puolė ir laimėjo. Žmonės laisvai atsikvėpė ir, kai paėmė valdžią į savo rankas, ėmė tvarkytis taip, kad žmogus visur galėtų gyventi laimingas ir be baimės dėl savo rytojaus ir duonos kąsnio. Nukreipė jie savo žvilgsnį ir į Samagono dykumą. Ir štai nedaug metų tepraėjo, ir šiandien jau trijų buvusių sūriųjų ežerėlių vietoje tyvuliuoja gėlo vandens Tbilisio jūra, o kalnagūbrio dykuma po metų kitų jau bus amžinai žaliuojančiu sodu paversta. Jau ir dabar jūros gėlas vanduo suka turbinas, gamina šviesą, jėgą, kanalais kanaliukais sruvena į dykumą ir atidirbtu vandeniu drėkina laukus, pievas, maitina citrusinių ir kultūrų jaunus želdinius ir keičia patį klimatą. Buvusioje dykumoje jau kuriasi miestai, kaimai. Asfaltuotais keliais viesulus kelia nebe įkaitinto oro srovės, o automašinos, kurios visai pakeitė dykumų laivus kupranugarius. Pasikeitė ir viso krašto vaizdas, tik tolumoje, kalnuotoje Gruzijos šiaurėje, pasiliko toks pat parėmęs dangaus skliautą, visų pranašiausias, baltas, bukas, kuprotas, debesiui prilygstąs masyvas, dabar jau kalnu vadinamas, ir nuo jo į vakarus ir rytus tebebėganti tokia pat amžinai sniegu padengta margų kalnų grandinė, tarpekliais išvagota, briaunotomis viršūnėmis it piramidėmis dantyta, o įdubimuose pamėlynavusiais ledynais išklota. O seni Kaukazo kalnų piemenys, barzdoti čabanai seka turistams seną seną pasaką - legendą apie žemę, apie buvusius Širako kalnagūbrio dykumoje kaimus, ežerus, vynuogynus ir apie Romos cezario legiono likimą buvusiųjų trijų sūriųjų ežerų lomoje. Užtenka man tik užmerkt akis ir nors minutei nusikratyt kasdieninėmis mintimis, ir tuojau kyla prieš mane vaizdai, slenka vienas po kito ir pina vieną didelį, kruviną, baisų paveikslą kalėjimą. Pastovėjęs keletą minučių ir apsidairęs po kambarį, atsisėdau į kėdę. Norėjau ją pristumti arčiau stalo - prikalta, norėjau atsišlieti sienos, bet tuoj susitepiau baltai alkūnę. Ėmiau dairytis. Stalas, kėdė, sienos - viskas buvo išbraižyta parašais gruzinų, armėnų ir rusų kalbomis. Bet visi jie buvo ištrinti rūpestingos sargų rankos ir neišskaitomi. Išliko tik keli, kurių sargų akis negalėjo įsižiūrėti: "Saule! ar tu tikrai taip veikiai nusileidai prieš mano gyvenimo pusiaudienį? Dar nepražydau, bet ir nenuvysiu. Gražiausios mano dienos dar priešakyje. Kelkis, tuojau bus patikrinimas, šūktelėjo pro langelį sargas, nesuskubau ir apsirengti, kaip į mano kamerą įėjo kalėjimo viršininkas, lydimas savo padėjėjo, kelių žemesnių ir aukštesnių prievaizdų ir sargų. Nepratarę į mane nė žodžio, jie visi suėjo į kamerą; vienas prievaizdų kažką pasižymėjo savo knygutėje ir šnairomis išmatavo mane nuo galvos iki kojų. Apsižvalgęs po kamerą, viršininkas prabilo į savo valdinius žodį kitą ir išeidamas daugiau iš papročio negu dėl reikalo paklausė mane, ar ko nereikalaująs. Netrukus už kitos sienos irgi pasigirdo kosėjimas, žingsniai, ir po minutės mane paklausė pirma armėniškai, paskui gruziniškai ir galop rusiškai. Ėmėm kalbėtis. Pasakojo, jog esąs tabako dirbtuvės darbininkas, devintas mėnuo tebesėdįs, vis teismo laukiąs. Pasakojimą pertraukdavo kosulys, džiovininko kosulys. Klausiausi jo, ir rodėsi man, kad tas žmogus turi būti aukšto ūgio, liesas, juodplaukis, įdubusiomis liūdnomis akimis, tokiomis akimis, kurios niekada nė šešėlio laimės neregėjo. Toks jis ir buvo, kai jį pamačiau. Kitas mano kaimynas, elektros tramvajaus konduktorius, buvo visai kitoks: drūtas, linksmo būdo žmogus, raudonais riebiais skruostais, žibančiomis akimis. Paskui sužinojau, kad jis turi švelnią gražią žmoną, gražių vaikučių, ir labai jį visi myli ir jo pasiilgę. Pavalgęs duonos su vandeniu ir neturėdamas ką veikti, priguliau lovoj ir klausiausi, kas darosi kalėjime: visur vien nervingi žingsniavimai, kurių aidas ėjo iš viršaus, iš apačios ir iš abiejų šonų; girdėjau tylų kalbų atbalsį, šiurkščius riksmus sargų kareivių ir savo kaimyno darbininko sunkų kosulį. Retkarčiais kas nors kažkur užtraukdavo dainą, smarkiau paleisdavo balsą ir sargų sudraustas nutildavo. Apie dvyliktą atnešė pietus, samtelį barščių, nuo kurių visa kamera pakvipo svogūnais ir pipirais, ir gyslotos mėsos gabalėlį; barščius atidaviau sargui atgal, o mėsą pasilikau vakarienei. Po pietų išvedė penkiolika minučių pasivaikščioti tokiu kalėjimo tarpsieniu, aplink kažkokį aukštą, aptriušusį, dantytą bokštą. Aukštai tame bokšte buvo matyti keli nedideli geležimis užtaisyti langeliai; retkarčiais iš jų pasigirsdavo čia žmonių balsai, čia grandinių žvangėjimas. Bokšto viršuje vaikščiojo su šautuvu kareivis; kitas stovėjo čia pat apačioje ir žiūrėjo į mane ir į bokštą. Tarpsienis buvo išlietas cementu, o sienos keleto sieksnių aukštumo. Viršum sienų buvo matyti siaurutis dangaus sklypelis; bet kad juo pasigėrėtum, turėjai žiūrėti atmetęs galvą. Mielas drauge! Ar nepamiršai dar savo buvusio mokslo draugo, su kuriuo antroje klasėje Liepojos gimnazijoje sėdėjai viename suole. Ar atsimeni, kaip aš, nieko nebaigęs, turėjau pasitraukti iš gimnazijos? Nuo tos dienos daug patyriau skurdo ir vargo. Pernai patekau į kareiviją ir buvau atsiųstas į šitą miestą. Vakar, atlikdamas savo tarnybą prie kalėjimo, pamačiau tave vaikščiojant po šitą tarpsienį ir pažinau. Kokį įspūdį padarė man tavo vaizdas, kiek jausmų, mūsų jaunystės atsiminimų sukėlė manyje, negaliu aprašyti. Visą laiką žiūrėjau į tave pro vieną mažutį langelį. Kuriais keliais ir kuriems tikslams atsibastei čion, taip toli nuo Lietuvos? Dėl kokio prasikaltimo patekai į kalėjimą neklausiu, nes pats matau, kokie dabar laikai. Kai bus reikalas, kreipkis į mane, kiek galėdamas padėsiu. Parašęs laiškiuką, prilipink duona po žibintu - sargas man atiduos. tik būk labai atsargus, nes galim abu nukentėti, ypač aš. Lik sveikas. O gal pasiseks ir pasimatyti. Pasistengsiu. Kvapui pasklidus, sėdėjom atdarame lange. Abu buvome dar maži gimnazisčiukai ir kalbėjome, norėjome įspėti, kas mudviem būsią po dešimt, dvidešimt metų. Ir tada, lygiai kaip ir dabar, leidosi toji pati saulė, ir jos spinduliai, atsisveikindami su žeme, žibėjo aukštai iškilusiuose kryžiuose. Besileidžiančios saulės reginys visada apima žmogų kažkokiu ilgesiu, liūdnumu. Lyg gaila praslinkusios dienos, lyg baugina nakties tamsos šešėliai, kurie artinasi šliauždami pažeme. Nejauku darosi. Bet šį vakarą atjaučiau visa tai daug giliau negu kitados. Nors sako kalėjime laikas negreit slenka, tačiau pirmosios dvi savaitės ne per ilgos man pasirodė. Susirašinėjom su draugu, kuris suteikdavo man visas žinias pasaulio, o aš atpasakodavau jas savo kaimynams. Kaltinamojo akto vis dar nebuvau gavęs ir nieko nežinojau apie savo bylos kryptį. Tabako dirbtuvės darbininkas vis smarkiau kosėjo, vis duslesniu balsu kalbėjosi su manim. Jau buvo norėjęs prašytis į kalėjimo ligoninę, bet, pasitaręs su manim ir kitais kaimynais, nusprendė lukterti - gal dar pasitaisysiąs. Vieną rytą atėjo į kamerą kalėjimo viršininkas su raštininku užrašyti mano gimtųjų ženklų. Jiems užrašų knygas bevartant, pastebėjau pavardes kai kurių pažįstamų, įžiūrėjau dargi, ir kuriose kamerose jie sėdi. Supratau, kad neveikiai paleis, ir lioviausi laukęs. Kaip tik tą pačią dieną staiga nežinia ar paleido, ar perkėlė į kitą kurią vietą mano kaimyną - konduktorių. Jo kameroje tuoj pasodino kažkokią ponią, kuri iš ryto, girdėjau, verkė, o vakare jau dainavo. Man pasidūzgenus ir paklausus, ji tylėjo, gal bijodama šnipų. Pasilikęs vienas, dar labiau nuliūdau. Mėginau pasikalbėti su kaimyne, bet veltui. O kas jums sakė, kad jie neturi teisės. Kas, ar jie už tai atsako? Tai dar niekis, kad pamuš arba bent kiek sužeis, bet kai visiškai nekaltą žmogų nukauna, tai tada kas jiems davė teisę. Juk jiems lengvas atsakymas: sužeistas malšinant manifestaciją gatvėje ir, atgabentas į nuovadą, mirė. Štai tau ir teisė. Kalėjimas tai, broli, didelė mokykla, pasakojo toliau įsikalbėjęs senis, ir tik kalėjime permanysi, kas yra tvarkdariai, gubernatoriai. Paklausk štai šituos, kryptelėjo galva į ligonius, už ką jie sėdi. Kalėjime ir vagies gero nerasi: vis vargšai ir neįgudėliai. O ten, apačioj, sargas kryptelėjo galva į bokštą, yra tokie rūsiai, į kur patekęs jau niekas gyvas nebeišeina, buvo pradėjęs šnibždėti, bet, išgirdęs koridoriuje žingsnius, nutilo. Vėl suriko tas pats žiaurus balsas: suiro eilės ir tvarka, policija ir kazokai vėl susimaišė su manifestantais; buvo girdėti tik lazdų pokšėjimas, rimbų raižymas ir mušamųjų rėksmai. Manifestantai visa savo mase metėsi prie durų ir taip susispaudė, jog patys savaime užtvenkė duris; budeliams to tik ir reikėjo: čia juos prispyrė prie sienos ir mušė iš visų pusių... Kuo pasibaigė šitoji inkvizicija, neteko pamatyti. Kai mes visi pašokom prie langų, nesikėlė iš lovos tik vienas sunkiai sergąs. Bet kai kieme policija pradėjo mušti suimtuosius, o tie šaukė pagalbos, staiga pašoko nuo lovos ir, pripuolęs prie lango, išmušė rankomis stiklą ir ne savo balsu suriko į budelius. Kieme supoškėjo šūvis pasverdėjo, atsilošė ir nugriuvo tarp dviejų lovų; nugriuvo užpakaly jo stovėjęs ir kitas ligonis kalinys. Visi metėmės šalin nuo langų; kilo didelis triukšmas, ir kas ką sugriebęs ėmė svaidyt į langus ir daužyt stalus. Kieme dar kelis kartus supoškėjo... Ant mūsų galvų pabiro iš lubų kalkės... Kažkur dingo prievaizdas, bet tuojau į ligoninę suėjo ginkluoti kareiviai ir keli sargai, sugriebę nukautuosius, išvilko pro duris. Mes visi susispietėm į kertę ir susėdom žemėje. Kareiviai turėjo atkišę durtuvus ir patys išbalę ir nusigandę nežinojo, ką daryti. Kai po valandėlės bent kiek atsipeikėjome, staiga vienas ligonių suriko ne savo balsu, ir sunku buvo suprast, ar jis juokės kvatojos, ar verkė. Niekas jo nei ramino, nei klausė priežasties jo klyksmo. Visų savo nelaimės draugų veiduose aš tą naktį išskaičiau: būčiau laimingas kalėti visą gyvenimą katorgoje, kad tik galėčiau dabar nukauti nors vieną tų budelių. Tik tada aš supratau seniuko prievaizdo žodžius, kad kalėjimas yra didelė mokykla; supratau, iš kur atsiranda, gubernatorių ir kitų jiems panašių administratorių-užmušėjų. Rytojaus dieną atėjo prokuroras neva nukovimo tardyt, bet tardydamas daugiau teiravosi apie riaušes ir kas leidęs mums žiūrėti pro langus. Kadangi mes visi, iš anksto susitarę, drąsiai jam atsakinėjom ir spyrėm įrašyti ir tai, ką mes matėme kieme, tad jis griežtai atsakė mums, jog tai esąs gubernatoriaus dalykas, ir patarė mums paduoti jam skundą. Pats trumpai suglaudęs viską, kas darėsi ligoninėje, pakišo mums pasirašyti. Mes nesutikome pasirašyt ir prašėme po protokolu pridėt ir mūsų nuomonę. Čia jis vėl mums atkirto, kad kolektyviai esą negalima rašyti, patarė išdėstyti raštu kiekvienam atskirai ir pažadėjo paskiau ateiti, kai mes šiek tiek nusiraminsim. Be to, dar išeidamas prigrasė, kad jei mes taip elgsimės, tai galim esą sudaryti patys sau naują bylą. Bet prokuroras neatėjo nei rytoj, nei paskiau. Taip pat kalėjimo viršininkas sugrąžino mums atgal skundą, gubernatoriui parašytą, ir pasakė, kad toks skundas tai jau esąs nebe skundas, tik maištas. Be to, ligoninėje pakeitė senuosius. prievaizdus naujais, kurie buvo mums palankesni. Langams iš oro pritaisė tokias dėžutes, jog, žiūrint pro langą, tik matėsi mėlynas dangus. Nors ligoninėje buvo ir tamsiau, bet dėlto jau niekas nebedraudė žiūrėti pro langą. Naujieji lipšnūs prievaizdai papasakojo mums, kad tą dieną mieste policija šaudžiusi ir nudėjusi daugiau kaip 30 žmonių; labai daug sužeidusi, o suimtais manifestantais tiesiog užtvindžiusi abu kalėjimus. Ir jie patarė mums neberašyti gubernatoriui skundo, nes nieko nebūsią: už kalinio nušovimą Kaukazo vietininkas kunigaikštis Golycinas dar 25 rublius pamokąs. Nežinau, kuo pasibaigė antrasis mūsų skundas, nes po kelių dienų, naktį, mane išrašė iš ligoninės ir pasodino mažutėje kameroje ketvirtame aukšte su dideliu langu, užraizgytu geležiniais virbais. Anksti rytą atsikėlęs, priėjau prie lango ir, rodos, viską tai valandėlei pamiršau. Anapus upės matyt abi miesto pusės: dešinioji Europos ir kairioji Azijos. Dešinioji aukštais, dailiais, akmeniniais namais nustatyta, suskaidyta plačiomis gatvėmis, bulvarais, sodais ir skverais išplanuota. Kairioji, Azijos pusė - beveik vienos žemos kalnėnų pirkios, plokščiais stogais, rytų stiliaus. Visas upės krantas miesto beturčių landynių apgramzdintas; vienos jų pusiau nusvirusios kabojo ties vandeniu, po jomis tūnojo kitos, pusiau įsiraususios į uolą, pusiau pridengtos lentomis, pigiais audeklais, kuprių odomis ir įvairiais kitais daiktais, kurie tik galėjo bent kiek apsaugoti nuo saulės, lietaus ir vėjo. Kitos dar tupėjo užsikorusios ant pat pusiau skilusios uolos viršūnės, kuri težino kokia galybe laikės ties vandeniu be jokio paramsčio. Iš landynių į upę vingiavo keli siauri statūs takeliai, kuriais kas rytas ir vakaras jaunos gruzinės, armėnės, ir kitos iškilnaus juodakės dukros niūniuodamos ir linksmai juokaudamos eina vandens semti, aukštais, du kartu susmaugtais ąsočiais ant galvos nešinos. Kitą dieną netikėtai pašaukė ir rasi išleido iš kalėjimo. Atsisveikindami tik paspaudėme viens kitam ranką, nepratarę nė žodžio, nes sargas ragino skubėt ir akylai žiūrėjo, kad aš jam ko neįduočiau arba nepasakyčiau. Ir tai atsitiko taip staiga, jog aš bent valandėlę stovėjau lyg apkvaišęs. Pasilikęs vienas, nebežinojau, ko stvertis ir kur bedingti. Apėmė toks neramumas ir kažin kokia baimė, jog aš kartais maniau iš galvos išeisiąs. Ir po kamerą žingsniuoji, ir į lovą guli, kartais bepradedi niūniuoti, bet balsas išeina toks keistas, kaip ir svetimas, rodos, ne aš, bet kitas kas, kažin kas nematomas, tik jaučiamas, dainuojąs. Užvis baisiau, kai tą kančių urvą apglobdavo kapų tyla. Tada kosėdavau, trypinėdavau, stalu bildėdavau ir laukdavau, bene sutilindžiuos kur sargo raktai, bene pravažiuos pro kalėjimą koks barškąs ar tarškąs vežimas. plunksna. Po trejų ketverių metų būsi visai sveikas ir niekam nebepavojingas. Medicina dabar eina paakiui šuoliais. Kas žino, gal po metų kitų ji darys tokių stebuklų, kad ir šitosios ligos žala bus tiek pat pavojinga žmonijai kaip kad dabar sloga. Aš, menkas eskulapas, visai sutinku su mūsų gerbiamuoju tautiečiu profesorium ir tikiuosi nebe už kalnų esant tą laiką, kada ir nuo šitos ligos pradės skiepyti taip, kaip kad dabar nuo raupų ar apriejimo skiepija, ir daktaras, gražiai sulenkęs receptą, padavė Daugėlai ir pradėjo aiškinti jam, kaip tie vaistai vartoti. Ir tik išėjęs į gatvę suprato visą savo padėties baisumą, ir jį išmušė šaltas prakaitas. Bet viltis, kad daktaras galėjo apsirikti, tebesmilko sielos gelmėse, ir Daugėla, įšokęs į tramvajų, nuvažiavo pas garsųjį specialistą profesorius tebeviešėjo užsieniuose. Kita medicinos garsenybė tą dieną nepriiminėjo. Pas kitus reikėjo iš anksto įsirašyti, ir Daugėla galų gale atsidūrė tam tikrų ligų ligoninėje. Sumokėjęs kasoje už daktaro patarimą ir gavęs numerį, įėjo į salę, kur sėdėjo ir savo eilės laukė keliolika vyrukų. Visi jie ūmai žvilgterėjo, apmetė jį akimis nuo galvos iki kojų ir tuojau vėl visi įbedė akis kas į dienraštį, kas į žemę, kas atsidėjęs žiūrinėjo savo pirštus ir skendo savo mintyse. Daugėla atsisėdo nuošaliai prie lango, nes pasieniais ir tamsesniuose užkampiuose sėdėjo anksčiau atėjusieji pacientai. Salėje buvo taip tylu, jog už durų, kur priiminėjo daktaras, retkarčiais pasigirsdavo tai paciento sudejavimas, tai vikrūs daktaro žingsniai, tai trumpa neaiški šneka, tai kiti sunkiai nuklausomi judėjimai. Retkarčiais brakštelėdavo kabineto duryse raktas, prasiskirdavo brangios storos uždangos, ir rimta patikima daktaro figūra pasirodydavo pacientams; ir nauja iš eilės auka drauge su daktaru išnykdavo už tų durų. Nepraeidavo ir kelių minučių, kai iš oro vėl pasigirsdavo varpelis ir, už durų prie kasos pabarškinęs pinigais, įeidavo į salę tai jaunas gražus puošeika, tai vidutinių metų ponelis, tai liesas nuskurdęs darbininkas, gal tuojau iš dirbtuvės paleistas. Vėl visi į naujoką dėbtelėdavo akimis, ir vėl kiekvienas paskęsdavo savo mintyse. Laikas bėgo, bet skaičius pacientų salėje nė kiek nemažėjo, tik daugėjo. Po aštuntos, užsidarius mieste krautuvėms, pasipylė visokie pardavėjai, smulkūs kontorų raštininkėliai ir kiti dvylikos valandų dienos darbo vargšai. Stebėjos, kaip jie visi tačiau neblogai atrodo: visi ramūs, pilni, rimti, visai ir nežymu, kad jie sirgtų. Žiūrėdamas į juos, ir visai turėjo sutikti su menkuoju eskulapu, kad medicinos ir iš tikrųjų einama šuoliais. Ir miestuose jau dabar nebesutiksi, nebepamatysi žmogaus, kuris nešiotų ant savo veido tos nelabosios ligos žymę. Jei ji ir bjaurina kieno veidus, tai tik tų, kurie nesikreipė ir nesikreipia į mediciną, bet gydosi visokiais bobų prietarais arba šundaktarių patarimais. Galop iššaukė ir numerį. Prityręs daktaras neklausė nei pavardės, nei vardo, tiktai įrašė į knygas numeriu ir, paklausęs, kiek turi metų ir kaip seniai sergąs, liepė nusivilkt. Ir kai tik, daktarui perbraukus pirštais, pajuto sopę ten, kur niekuomet nieko nesopėdavo, jis suprato, kad neapsirikta menkojo eskulapo ir kad jau jo jaunosios dienelės žuvo. Jau nebeišgąsdino jo nei daktaro rimtai ištartas mokslinis ligos pavadinimas, nei priekaištas, kad per ilgai neatkreipta atidos. Ūmai pamiršo ir visus klausimus, kuriuos buvo sugalvojęs užduoti daktarui, - o baisi liga, sugriautas gyvenimas, išblaškytos visos mintys, visi sumanymai baisia tamsia šmėkla giltine kaip gyvi atsistojo priešaky. Bet ko tamsta taip nusiminęs? Taip negalima. Maža kas kada gyvenant atsitinka, - pradėjo jį raminti daktaras, bet, atsiminęs kitus pacientus, sutrumpino savo užuojautos leksikoną. Daugėla, kaip ir visi žmonės, prityrė begyvendamas ir bėdų, ir nepasisekimo, ir nemalonumo. Buvo ir prasilošęs, įbridęs į skolą, susipainiojęs su meiluže; ne kartą grėsė jam ir teismas, ir bausmė. Kad ir labai didelės ir sunkios buvo jo tos bėdos ir kaip nemalonios ir įkyrios jos atrodė, bet, palyginti su šitąja nelaime, liga, buvo tai tik kibirkštis prieš liepsną. Užsakęs svetimoje vaistinėje, kur neturėjo nieko pažįstamų, vaistų, parėjo namo ir nusilpęs nuvirto į kanapą. Kurį laiką buvo kaip ir nurimęs ir tik jautė, kaip įsmegusi į krūtinę plakė ir kaito širdis; bet po pusvalandžio vėl apėmė toks neramumas, jog nebežinojo kur dingęs. Keletą kartų kėlės, žingsniavo po kambarį ir vėl gulė į kanapą ir, sunėręs už galvos rankas, plačiai išskėstomis akimis žiūrėjo į kambario tamsą. Buvo ir žiburį įdegęs. Bet kad ir visaip blaškėsi ir stengėsi visaip galvoti, nei ramumo, nei paguodos, nei vilties jau nebematė visam gyvenimui. Nė viena šviesi mintis neatėjo į galvą. Viskas skendo juoduose dažuose. O čia, šią vasarą, norėjo važiuoti namo į tėviškę. Reiks bučiuotis su broliais, seserimis. Glamonėti, myluoti krikštadukterytė, graži, šviesi, mažutė krikštadukterytė. Būdavo, apsikabins rankutėmis apie kaklą, prisispaus veideliu prie žando. Net akys nušvisdavo ir širdis apsaldavo. Regėdavosi, lyg net pats skaistesnis palikdavo. O dabar. atsiminė savo Marytę, kurią dar iš gimnazijos laikų buvo pasisavinęs ir tikėjosi, įgijęs provizoriaus laipsnį, vesiąs. Ir baisu baisu jam pasidarė. <--------------------===================================--------------------> DELFI mail pato sistema http://www.mail.lt